Mes, Tomas ir Jurgita, savo laivą nusipirkome Švedijoje Stokholme 2004 metų birželio pabaigoje. Tų pačių metų liepos pradžioje Tomas, padedamas Andriaus Varno, su nauju pirkiniu parplaukė į Klaipėdą, o paskui pasiekė ir Mingę.

Savo pasirinkimu tikrai nenusivylėme. Nors mūsų pirkta jachta yra „ne jauna“, bet įdėję į ją savo darbą bei šiek tiek investicijų, tuoj pat atidavėme jai ir savo širdis...

2004 metais smagiai vagojome Kuršių marių vandenis bandydami perprasti jachtos valdymo subtilumus, o 2005 metais drįsome išbandyti ir laivą, ir save Baltijos jūroje.

Klaipėda – Liepaja – Pavilosta – Klaipėda

2005 metų birželio 23 - 26 dienomis

2005 metų birželio 23 dienos vakare penkių žmonių įgula su jachtos kapitonu Tomu priešakyje išsiruošė į trumpą trijų dienų kelionę pas kaimynus latvius.

Oro prognozės buvo palankios – pūtė smagus „teisingos“ krypties vėjelis, buvo Joninių naktis...

Įguloje buvo trys vyrai ir dvi moteriškės. Tik mes, jachtos savininkai, buvome plaukioję jūroje. Visi kiti visiški naujokai, todėl teko juos supažindinti su elementariomis taisyklėmis.

Keista įgula – nė vieno jokia jūros liga neėmė. Visi smagiai šnekučiavomės ir sekėme Lietuvos pakrančių vaizdus.

Temo... Prieš akis laukė trumpiausia naktis...

Apie 2 valandą dalis įgulos sumigo. Du vyrukai liko vachtoje... visai nakčiai. 7 valandą ryte jau stovėjome Liepajos centre prisišvartavę. Ir Liepojos jachtklubo budėtojas, ir latvių pasieniečiai buvo gerokai apsimiegoję. Janį švenčia ir mūsų kaimynai...

Visi kritome miegoti. Tik koks ten miegas Liepojos centre vidurvasaryje. Po poros valandų išpėdinom į miestą. Pasižvalgėm ir nutarėm po pietų plaukti toliau.

Įgula vietoje, prognozės geros ir mūsų Saulė 2 apie 14 valandą jau iškėlusi bures plaukė Pavilostos link. Smagus perplaukimas baigėsi 24 dienos vakare, kai mūsų laivas įėjo pro Pavilostos vartus už savęs palikdamas neapsakomo grožio saulėlydį.

Uostelis minimalus, bet yra viskas, ko reikia. Netgi girti suomiai mums netrukdė. Išsimiegojome, o ryte šviečiant smagiai saulutei pasivaikščiojom po miestelį, pažiūrėjom pakrantėje vykstančias burlentininkų varžybas, smagiai paplepėjom su draugais, atvykusiais čia automobiliu, ir po truputį žvelgėme namų link.

Kaip ne keista, bet grįžtant vėl turėjome palankios krypties vėją, tik šiek tiek stipresnį. Mūsų naujokams didesnės bangos padarė gilesnį įspūdį. Po dvylikos valandų mes buvome Klaipėdoje.

Pirmasis savarankiškas pasiplaukiojimas praėjo sklandžiai. Netgi jūros liga nieko neužpuolė. Laivas smagiai skrodė bangas ir stabiliai stovėjo pučiant ir šiek tiek stipresniam vėjui. Visa įgula liko patenkinta.

Pirmas blynas neprisvilo...

Klaipėda – Hervik – Faro – Kapelshamn -Visby
– Stora Karlso – Burgsvik - Klaipėda

2005 metų rugpjūčio 13 - 19 dienomis

 2005 metų rugpjūčio 12 dienos vakare trijų žmonių įgula dėliojo į rundukus įvairius daiktus ir maisto produktus Mingėje. Turbūt daug kas pamena tos vasaros potvynius Lietuvoje. Minija gerokai pakilusi. Jachtai atsišvartavus nuo kranto, tik spėk „gaudyti“ laivą, nes srovė galinga. Nors oro sąlygos palankios, bet Kuršių marias skrodėme įsitempę – vandens paviršiuje plaukiojo visa galybė nuo kranto nuplautų daiktų. Vidurnaktį pasiekėme Klaipėdą. Danės upe turėjome pakilti iki Seno uosto jachtklubo. Tokio plaukimo upe nesitikėjome ir nepamiršime niekada. Srovė verčianti iš kojų. Vos pasuki rumpelį ir laivas iškart stojasi skersai upės. Aplinkui naktis... Nė gyvos dvasios...

Pasisekė. Sėkmingai įplaukėm į jachtklubą, bet... jis kimšte prikimštas laivų. Stovėjome ketvirtu bortu prie klaipėdiečių jachtos. Miegoti liko nedaug – 12 valandą ryte planuojam judėt Gotlando link.

Šį kart įgula patyrusi – be Tomo ir manęs (Jurgitos), kartu plaukti pasiryžo Gintas. Jis jau ne kartą buvo Baltijos jūroje. Be to turi ir pirmos eilės vairininko licenciją.

13 dienos ryte „sudėję paskutinius taškus ant i“ ruošiamės į jūrą. Prognozės geros, tik vėjo šiek tiek mažai praneša. Bet po nesenai praūžusių audrų, apžiūrėto lenkų laivo, kuris apdaužytas stovėjo prie įėjimo į jachtklubą, prognozės skambėjo kaip muzika.

Išėjus pro Klaipėdos vartus užpuolė „bangų bardakas“. Čia Gintas neištvėrė – jūros liga jį pasveikino pirmą. Paskui bangavimas susitvarkė, šiek tiek aprimo, todėl plaukimas atrodė smagus. Vakarop ir man pasidarė negera, bet neilgam. Po to sėkmingai atsėdėta vachta iki 2 valandos nakties ištrynė visus prisiminimus apie jūrliges. Beje, išplaukimo dieną mūsų kapitonas Tomas „šventė“ savo gimtadienį...

14 dienos ryte smagiai šypsantis saulutei, pasiekėme Švedijos krantus. O tiksliau - Gotlando salą.

Hervik – taip vadinosi pirmasis žvejų uostukas, į kurį mes ir taikėme. Tokio simpatiško uostuko dar nebuvau mačiusi. O kas įdomiausia – aplinkui nė gyvos dvasios.

Švedai – įdomūs žmonės. Pas juos plaukiojimo sezonas trunka iki rugpjūčio 15 dienos. O po jos – kaip po karo – naudokis viskuo, kas yra jachtklubuose, o mokesčių nėra kam rinkt. Tokia ramybė ir palaima. Jokių turistų, jokių vietinių švedų bambėjimo... Tiesiog ilsėkis. Tą mes ir darėm.

Vaizdai gražūs ir gerokai skiriasi nuo Lietuvos. Krantai uolėti, smėlio nėra. Tik augalija panaši kaip ir pas mus. Namukai visi kaip iš paveikslėlio, mediniai laivai taip prižiūrimi, kad atrodo tik ką iš muziejaus atvežti. Pasitaikė vaikščiojant po salą augalų draustinis. Visur informacinės lentelės apie saugomus augalus, bet žmogus gali eiti kur panorėjęs. Netgi automobilių kelias išvažinėtas... Čia tai jau visai ne lietuviškai...

Oras ramus, gražus. Vėjo nerasta. Pernakvoję Hervike 15 dienos ryte išsiruošėm Faro link. Smagus poilsinis plaukimas, tik va – tas variklis ramybę drumsčia, nes vėjo visai nėra.

Faro pasiekėme gana greitai. Čia jau buvo kam paima mokesčius, bet mes ten užtrukome neilgai. Miestukas nedidelis, o ir žiūrėti ten nėra ko. Įdomiau ant vandens, nes Fasasundo sąsiauris yra seklus ir tiek bojų vienoje vietoje aš mačiau pirmą kart.

Kitas uostukas – Kapelshamn. Žavus, mažytis ir su vaizdu į diiiiidelę... gamyklą. Vakaras ramus. Aplinkui nė gyvos dvasios. Kažkodėl nebesistebime...

Rugpjūčio 16 dienos rytą pirmyn į Visby. Deja, išėjus iš įlankos mus užpuola baidevindas. Aš išsigąstu ir... sveika jūrlige. Berniukai laikosi gerai. Man rodėsi, po ilgo ilgo plaukimo, pasiekiame Visbį. Va čia tai grožis. Gal dėl tos užpuolusios jūrligės, gal dėl civilizacijos trūkumo Visbis man pasirodė reto grožio miestukas. Jachtklubas didžiulis. Sutikome ten ir kelias lietuvių jachtas.

Sėkmingai apsipirkome vietiniame prekybos centre, apžiūrėjome ne tik miesto architektūros paminklus, bet ir mums neįprastas alkoholio parduotuves ir 17 dieną apie pietus patraukėme Staro Karlso salos link.

Sala iš tikrųjų yra apvali. Joje yra jūrinių paukščių rezervatas. Nuo balandžio iki rugpjūčio 15 dienos galima aplankyti tiktai mažąją salos dalį dėl to, kad joje peri jūriniai sparnuotieji. Mes gi pataikėm tada, kai galima buvo eiti kur širdis geidžia. Sala gerokai iškilusi virš jūros lygio. Visi ten augantys medeliai ir krūmai nukapoti, kad paukščiams būtų kur perėti. Mes ją praminėm kiškių ir avių karalyste, nes turbūt ne vienam iš mūsų būtų keista žiūrėti į kiškius, kurie ramiai sau graužia žoleles per 2-3 metrus nuo tavęs. Saloje yra gražus švyturys, tik va, sezono metu gali būti sudėtinga prisišvartuoti. Prieplaukoje yra lieptelis, prie kurio gali tilpti viso labo tik du laivai. Jei tavo laivas trečias – lauk. Mums pasisekė – mes ten buvom vieninteliai. Tiesa, įėjimas į salą mokamas. 

Pasivaikščiojom po salą iki saulė pasiekė horizontą, o paskui vėl į jachtą. Kadangi buvo visiškas štilis, nutarėm plaukti į Burgsvik uostelį naktį.

Šis plaukimas paliko didelį įspūdį visiems. Plaukiant į minėtą uostuką pakeliui mums sparnais mojo visa eilė vėjo malūnų, kurie stovėjo, rodės, tiesiog vandenyje. Vaizdas pritrenkiantis – kaip iš vaiduoklių miesto. Aplinkui žvaigždėtas dangus, jūra rami, it stiklas. Dar vienas įdomus faktas plaukiant naktį – farvateris į Burgsviką nužymėtas  nešviečiančiomis bojomis. Jų viršuje yra prilipdyta floresuojanti juosta. Ir tiek... Teko man stotis į jachtos priekį ir kas keliolika sekundžių švysčioti prožektoriumi. Čia mums labai pasitarnavo Tomo turimi elektroniniai prietaisai – 2 sekundžių tikslumu jis komentavo, ką mes turime matyti už borto. Negaliu sakyti, bet gelbėjo ir šviečiančios vedlinės. Prastesniu oru mūsų tikslas vargiai ar galėjo būti pasiektas, bet mums pasisekė. Apie antrą valandą nakties mūsų jachta saugiai stovėjo uostuke. Išsimiegojom, pabendravom su uostuko prižiūrėtoju, kuris puikiai prisiminė visus šią vasarą jį aplankiusius lietuvius, ir pradėjom dairytis namų link.

Rugpjūčio 18 dieną apie pietus savo bures iškėlėm tam, kad po 24 valandų būtume Lietuvoje.

Vis dar buvo štilis. Švedijos Gotlando sala mus sužavėjo savo grožiu ir ramybe. Taip ir nematę nė vieno pasieniečio pasukome namo.

Su saulės laida po truputį sėlino tamsa. Tokio ramaus ir spalvoto saulėlydžio neteko matyti. Naktis atėjo rami, su šen bei ten blyksinčiomis laivų šviesomis. Švietė mėnulis. Vyrai sumigo tam, kad mane pakeistų apie antrą valandą nakties. Ant denio likome trise – aš, jachta ir mėnulis...

Paryčiais atsirado šioks toks vėjelis, bet jo kryptis mums nebuvo palanki. Teko kurti motorą.

Rugpjūčio 19 dienos antroje pusėje buvome Klaipėdoje. Vakare apie 22 valandą palikome savo laivą Mingėje. Neilgam. Grįžome kitą dieną. Kaip tik per mano gimtadienį. Turiu pasakyt, kad pastarasis buvo kur kas smagesnis negu Tomo...