Kelionė aplink Žemę

Liepos 23 d.
Namų link: Amsterdamas (nuotraukos)
Siunčiu kelias foto iš kelionės link namų. Amsterdamas nuostabus, tik aš jau truputi per senas ir per daug ištikimas Lietuvos moterims...
Čia reikėjo atvykti prieš 30 metų...
Linkėjimai
Andrius
Amsterdamas

Liepos 18 d.
„Ragainės II“ kelionės aplink pasaulį kreivė uždaryta

Sveiki

Kaip prieš du metus palikome baskų krašto Bermeo uostelį, taip dabar, už dviejų metų, vėl jame prisišvartavome.
Labai ir labai maloniai, su orkestriuku ir liaudiškom dainomis sutiko mus baskai, prišvartavo (nemokamai) RagainęII pačiame miestelio centre, ir visi galėjo apžiūrėti mūsų jachtą ir LT trispalvę. Šiame miestelyje visi tiesiog norėjo paspausti man ranką, patapšnoti per petį, ir visi džiaugėsi, kad ir vienas baskas, mano dukters draugas Egoi, su lietuvių jachta apiplaukė pasaulį. Vis tik ši tauta moka džiaugtis savo tautiečių pasiekimais, supranta jūra ir jūreivius.

Savaitė laiko basku krašte prabėgo nepastebimai: dieną totali jachtos revizija, įvairių žurnalistų priėmimas, Rasos ir Egoi pažįstamų apsilankymas jachtoje, Bermeo gyventojų vizitai (vis turiu aiškinti, kam reikia tiek saulės baterijų ir vėjo generatoriaus, ar kodėl net trys stagai (trosai, ant kurių iškeliami stakseliai), ar turime jachtoje dušą ir mikrobanginę krosnelę ir t.t. ir t.t). Na, o vakare, jau šventas man dalykas krante - pasaulio futbolo čempionato varžybų stebėjimas vietiniame bare (nuliūdino šio čempionato teisėjavimas).

Nors ir kaip malonu ir saugu buvo stovėti Baskų krašte, bet vis tik mūsų namai – Mingė, tad ir vėl generalinė orų prognozių patikra. Priekyje 300 j.m. Biskajos įlankos nuo Bermeo iki La Manso pradžios Bresto uosto ir plaukimas prieš vyraujančius W ir NW vėjus). Atrodo suradom jau orų langą, bet prognozė žada pirmą parą vėjo sustiprėjimą iki 25 mzg, bet vis tik nusprendžiam plaukti. Na, ir eilinį kartą įsitikinome, kad šiuolaikinėmis orų prognozėmis dabar jau reikia tikėti. Vakare kaip užpūtė žadėtas vėjas su perkūnija, lietumi ir stiprus, NW mums į ragus (priešinis), tai beidevinde (prieš vėją) su mažiuku stakseliu ir dviem rifais surifuotu grotu plaukėme 5 mzg - visa jachta pursluose ir nežmoniški smūgiai į bangas. Tuomet ir įsivaizduoji, kas gi darosi Biskajos įlankoje rudenį, kai dažnai čia pučia 50 ir daugiau mzg. vėjas... ir kokios čia tuomet siautėja bangos.

Ne veltui, Biskajos įlankos gilumoje, Mundakos pliaže, visai salia Bermeo, rengiamas vienas iš pasaulio banglentingių čempionato etapas, čia Europoje pačios didžiausios ir tinkamiausios bangos šiam sportui, o buriavimui šios bangos tikras pragaras. Mums plaukimas Biskajos įlanka iš Bermeo link La Manso pirmoji para buvo dar viena bemiegė, štorminė naktis. Bet ji baigėsi, vėl patekėjo saulė, vėjas nusilpo, ryte užkibo eilinė tuna, cia vadinama BONITO, atgaiva mano skrandžiui, gyvenimas tęsiasi... dar už kelių dienų vakare įplaukėm jau į Bresto įlanką ir prisišvartavome marinoje.

Vakare pasaulio futbolo čempionato finalas, tiesiog pažiūrėti finalo kažkuriame Bresto bare ir sustojome. Deja, deja - mano mylima Olandijos rinktinė jau trečią pasaulio futbolo čempionatą pralaimėjo finale: šį kartą Ispanijos rinktinei... liūdna man ir tiek...

Ryte vėl orų prognozių patikra (šalia, gi, siaurės vakarų Atlantas, juokauti su Atlanto vėjais nesinori) pateikia liūdną mums žinią - už dviejų parų į La Mansa atbilda stiprus Atlanto ciklonas, turim tik dvi paras gero oro, tad nieko nelaukę, neapžiūrėję, net nesusipažinę dorai su Brestu, vėl keliam bures ir kuo skubiau buriuojam į La Mansa, link Cherbourg, ten praleisim šį cikloną. Na, ir šiame sename normandų mieste sutiksim didžiausią prancūzų šventę, 14 liepos, Prancūzijos respublikos Dieną.

Si šventė paliko man keista įspūdį: jokių girtų, alaus kioskų ar didžiulių vaikštynių: vakare, šalia merijos, jaukus vietinio pučiamųjų orkestro koncertas, kurio paklausyti susirinko gal virš tūkstančio klausytojų, ir sutemus galingas fejerverkas ir daug, daug, daug Prancūzijos trispalvių... tokia, va, jauki šventė...

Dabar jau stovime Belgijos uoste Niupoorte: toks super naujas ir super modernus Belgijos uostas ir miestas. Ir toks jame jautiesi svetimas. Tuomet supranti, kad kažkurioje Tongos saloje buvo ir maloniau, ir jaukiau. Deja, Tonga liko toli toli...

Planuojame dar sustoti keliom dienom Amsterdame, apsilankyti Vokietijos Helgolando salose, po to perplaukti Kylio kanalą ir į mūsų Baltiją. Jeigu neužklups koks nenumatytas Atlanto ciklonas ar kokios technines problemos, turėtume švartuotis Mingėje rugpjūčio antroje pusėje...

Šilčiausi linkėjimai visiems
Andrius
„Ragainė II“
Niupoort, Belgija

Birželio 26 d.
"Ragainė II" iš Viduržemio jūros į Atlantą Prancūzijos kanalais

Sveiki
Tęsiame toliau pažintį su šiuo nuostabiu pasauliu.

Mano labai sena svajonė buvo - praplaukti Europos vidaus vandens keliais, susipažinti su upių ir kanalų įranga, gi, mūsų Mingės jachtų prieplauka irgi yra upėje, netoli Vilhelmo kanalo, tad turėtų būti naudinga ir įdomu. Taigi, praplaukėme Prancūzijos MIDI ir Garronne vandens kanalais, vedančiais iš Viduržiemio jūros į Atlanto vandenyną. „Ragainė II“ sėkmingai nusileido stiebą SETE uoste Viduržiemio jūros pakrantėje, paguldėm stiebą išilgai jachtos, virš denio, gerai pritvirtinom ir... motoravome per MIDI ir Garrones (lateralini) kanalus (ačiū Dievui, apdairiai dar Tunise nusipirkom pigaus dyzelinio kuro).

Keli žodžiai apie šiuos kanalus.
Midi kanalas sujungia Toulūzos miestą ir jo apylinkes su Viduržiemio jūra. Kanalo ilgis - 240 km, viso įrengta 65 šliuzai ir juo laivai pakyla net 200 m. virš jūros lygio. Kanalas pradėtas statyti 1667 metais. Statyba truko tik 14 metų, ši kanalą suprojektavo, jo autorius ir įgyvendintojas Paul Riquet‘as nesulaukė kanalo atidarymo ir likus keliems mėnesiams iki darbų užbaigimo, mirė. Jam net keliose kanalo vietose įrengti memorialai ir obeliskai. Midi kanalas dabartiniu metu yra vienas iš seniausių pasaulio vandens kanalų. Jis paskelbtas UNESCO saugomu objektu ir dabartiniu metu iš viso pasaulio atvyksta turistai, nuomoja laivus ir plaukia šiuo kanalu grožėdamiesi tiltais, šliuzais, akvedukais, mažomis gyvenvietėmis, 12 -14 amžiaus bažnyčiomis ir pilimis. Šio kanalo didžiausia beda - gylis. Oficialiai kanalo gylis 1,6 m., bet praktiškai garantuojamas gylis tik 1,5 m., o vietomis tik 1,4 m. Aiū dievui, kanalo dugnas nusėtas dumblu ir supuvusiais lapais, tad galima tiesiog prasistumti pro seklias vietas. Na, o mūsų „Ragines II“ grimzlė net 1,6 m., tad tik įplaukus į MIDI kanalą prasidėjo karas su seklumomis. Bet visus mūsų vargus su seklumomis atpirko mus supanti gamta, senieji, unikalus hidrotechniniai įrenginiai, Prancūzijos miesteliai ir kaimai.

Garrones arba dar vadinamas Lateralinis kanalas įrengtas tik 18 a. ir sujungia Toulūzos regioną ir MIDI kanalą su Atlanto vandenynu, Bordo jūriniu uostu. Šio kanalo ilgis - 194 km. ir jame reikėjo praplaukti tik... pro 53 šliuzus. Bet šis kanalas gilesnis, maksimalus garantuotas gylis 1,6 m., tad „Ragainė II“ saugiai praplaukė, tik retsykiais kabindama dugną, o mes ramiai grožėjomės vidaus Prancūzija.

Jau kelintą kartą šioje kelionėje vis bandau lyginti mūsų LT ir lankomus kraštus. Turime, gi, mes Mažojoje Lietuvoje Vilhelmo kanalą ir niekaip nesugebam jo atstatyti vandens turizmo tikslams. Vis valdžia aiškina, kad čia savivaldybės rūpestis, savivaldybės aiškina, kad čia Susisiekimo ministerijos Vidaus vandens keliu direkcijos rūpestis, ministerija ir jos Direkcija aiškina, kad tai ne valstybinės reikšmės kelias ir taip toliau ir toliau, o kanalas, šliuzas, atidaromi vartai Drevernoje toliau sėkmingai nyksta, manau dar už kokiu 50 ar 100 metų tik literatūroje rasime aprašymus, kad buvo toks mūsų protėvių įrengtas kanalas tarp Minijos deltos ir Klaipėdos. Deja, deja...

Plaukimas Midi ir Garrones kanalais atėmė iš mūsų dvi savaites. Per dieną galima nuplaukti tik 30 ar 40 km, nes yra begalė šliuzų ir greitis kanale ribotas iki 8 km/val., be to šliuzų darbo valandos yra nuo 9 iki 19 val. Kaip nekeista, mums lietuviams (pas mus, gi, Minijos upėje net inspekcija laksto su savo kateriais didžiuliais greičiais, keldama neįsivaizduojamas bangas, ji gi valdžia...), niekam MIDI kanale net mintis nekyla plaukti greičiau ir kelti bangas, atvirkščiai: žiūrėk koks atvykėlis iš Kanados, išsinuomavęs laivą, plaukia šiuo kanalu kokiu 5 km/val. greičiu ar dar lėčiau ir grožisi vaizdais. Aplenkti jo neįmanoma, nes kanalas labai siauras, o signalizuoti ar prašyti, kad plauktų greičiau rankos nekyla: iš tikro norisi ir mums pasidžiaugti šiuo unikaliu kanalu. Taip sau ramiai ir plaukėme: tai sutinkam senovine olandų baržą su draugišku kapitonu, tai prasilenkiam su kitom jachtom, plaukiančiom vasarai į Viduržiemio jūrą, tai su dviratuku, palikęs jachtą Rasai ir Egoi, važiuoju kanalo pakrantėm (visu kanalo ilgiu įrengtas puikus dviračių takas) ir prisiskinu didžiulių prinokusių trešnių ar vyšnių.

Išplaukę iš Garrones kanalo, upe nusileidome žemyn iki Bordo didmiesčio, po to dar žemiau link Atlanto, Pauillac miesto. Jachtų uoste pasikėlėm vėl stiebą, susitvarkėm takelažą ir dabar jau plaukiame Atlanto vandenynu vėl į baskų Bermeo uostelį, kurį prieš du metus palikome.

Mano kelionė aplink pasaulį jau baigta, pasižiūriu į pasaulio gaublį, esantį jachtoje, ir matau uždarą kreivę – „Ragainės II“ kelias aplink svietą baigėsi...

Žinau, kad Baskų krašte mūsų laukia šiltas sutikimas, o aš planuoju jau plaukimą namo, į Mingę – ten „Ragainės II“ namai.
Linkėjimai visiems!
Andrius
"Ragainė II"
45 15N; 01 24W;
Atlanto vandenynas, Biskajos įlanka

Birželio 25 d.
Aplink pasaulį plaukianti jachta "Ragainė II" perplaukė Prancūziją MIDI kanalu ir rengias kelionei per Biskajos įlanką plaukti į Bermeo. Keliautojai žadėjo, kad žinių bus daugiau, nes vėl jachtai užkėlė stiebą, kuris kartu yra ir antena.

Čia kai kurie kelionės foto įspūdžiai. (nuotraukos)

Birželio 8 d.
MIDI kanale (nuotraukos)
Keliautojai plaukia Midi kanalu link Tuluzos.

Gegužės 31 d.
Prasideda kelionė MIDI kanalu per Prancūziją
Sveiki
Nors ir kokia nenuspėjama Viduržiemio jūra šiuo metu (viso praplaukėm šia jūra apie 1800 j.m.), bet vis tik mes sunkiai, bet sėkmingai pasiekėm Sete uostą Prancūzijoje ir jau norėjom pulti nusileisti jachtos stiebą marinoje ir ruoštis MIDI vandens kanalui, bet užmiršom pasižiūrėti į kalendorių. Pasirodo, mes atplaukėm penktadienį po pietų, na, o padorūs prancūzai, gi, nedirba per išeigines dienas, be to dar pataikėm į Sete miesto jūros šventę. Tad stiebo nuleidimo procedūra teko atidėti iki pirmadienio (nedirba per išeigines dienas visos marinos tarnybos).

Na Sete jūrų šventėje buvo ką palyginti su Klaipėdos jūros švente. Deja, ne Klaipėdos naudai. Tikrai manau mūsų švenčių organizatoriai galėtų kokį kartą apsilankyti kitų šalių jūros šventėse, gal tada mažiau būtų akcentuojama turėti kuo daugiau alaus ir kitų gėrimų kioskų, o daugiau dėmesio skiriama pačiai jūrai ir jos tematikai.

Plaukimas iš Tuniso į Sete (apie 600 j.m.) buvo gana nuobodus, vėjai silpni NW į ragus arba totalus štilis, tad vėl jau įsikyrėjęs iki kaulų smegenų motoravimas ir deginimas dizelino. Šį etapą pradžiugino tik trumpas 4 valandų sustojimas Sardinijos saloje ir pagauti du nemaži tunai, atgaiva mano skrandžiui.

Iš tikro teisybę rašo visos Viduržiemio jūros locijos, kad šioje jūroje reikia turėti geležinę kantrybę ir patikimą jachtos variklį. Mūsų, gi, senukas VOLVO penta pavargo nuo šios jūros ir trečio cilindro tarpinė pradėjo praleisti kompresiją į aušinimo skystį. Ačiū Dievui, laiku tai pastebėjome, perdaug nekankinom senelio, o Sete puoliau remontuoti senuką. Dėkui die, iš namų buvau pasiėmęs komplektą naujų tarpinių, tad nesunkiai variklį sutvarkiau. Dabar belieka tikėtis, kad senelis atlaikys 300 j.m. motoravimą Midi kanalu (labai ir labai Ragainės II kapitonas nori pamatyti ir praplaukti šiuo įžymiausiu ir seniausiu Europos vidaus vandens keliu).

Tad, nusileidžiam pirmadienį Ragainės II stiebą, pritvirtinam jį išilgai ant jachtos denio. Tuomet nuomojamės auto, krauname visus sunkius daiktus (inkarus, inkarinę grandinę, gelbėjimosi plaustus, stiebo stovintį takelažą, kitus sunkius, nelabai reikalingus Midi kanale dalykus) ir vežam šį turtą į Tuluzą, pas mano dukters draugės tėvus, Prancūzijos ūkininkus. Tikiuosi taip nukrauti nuo jachtos apie 1 toną svorio, bus lengviau plaukti kanalu. Na, o tuomet jau į Midi kanalą ir pradėsim skaičiuoti praplauktus šliuzus ir Prancuzijos kaimus ir pilis. Be to, tuoj prasideda pasaulio futbolo čempionatas, turėtų būti įspūdinga stebėti varžybas per mažiuką jachtos TV plaukiant MIDI kanalu...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Sete, Prancūzija

P.S. Visų atsiprašome, bet plaukimo Midi kanalo metu neturėsim galimybės siųsti kasdieninę info, apie Ragainės II judėjimą ir esamą poziciją, nes nuleidus stiebą neturėsime savo SSB radijo e-mail‘o (jos antena yra vienas iš stiebą palaikantis trosas), tad tik kuomet rasim kur nors prieigą prie interneto, toliau informuosim apie mūsų kelionę.

Gegužės 26 d.

Bankininkystės Afrikoje ypatumai
Sveiki
kažkuriame Viduržiemio jūros buriavimo gide skaičiau, kad norint buriuoti šioje jūroje, reikia turėti du dalykus: kantrybę ir.... patikimą variklį. Ir tikrai, šios knygos autorius nemelavo. Kuomet savaitę stovėjome Tuniso žvejų uoste Kelibia o jūroje siautėjo audra, tiesiog reikėjo kantrybės ją pralaukti. Na, įsivaizduokit: diena po dienos tas pats vaizdas ir orų prognozė - vėjas vakarų, siaurės vakarų 25 - 30 mzg. mums priešinis, jūroje bangos 4-5 m., ir prognoze kitai dienai tokia pati. Reikia kantrybės... galų gale - vėjo jėgos išseko ir išplaukėm. Dabar vėl vėjo apskritas 0, tad tenka motoruoti ir melstis, kad tik senukas mūsų jachtos variklis nesugestų. Taip va kantriai, beveik pastoviai motoruodami, ir plaukiame dabar iš Tuniso į Prancūziją, į Sete uostą į Midi kanalo pradžią, ir jau šiuo kanalu plauksime su nuleistu stiebu į Atlantą, Biskajos įlanką.

Praleistos dienos Tunise neprailgo, vis tik čia siaurės Afrika. Su išsinuomota auto kurėjom dienos kelionę po apylinkes, pamatėm nuostabaus senovės punų miesto Kerkouano likučius, labai gerai prancūzų archeologų atkastus ir išvalytus - dabar čia yra nuostabus muziejus.

Deja, kaip beveik kiekvienoje islamo šalyje, taip ir Tunise, nuvylė uosto valdininkai, tiesiog su maniakišku noru atimti iš tavęs kuo daugiau pinigų ir, aišku, ne į Tuniso biudžetą, bet į asmeninę kišene... Aš jau tiesiog daugiau nenoriu net matyti tų valdininkų ir tų šalių - taip įkyrėjo tas islamo plėšikavimas, su Koranu rankose (Koranas nedraudžia atimti turtą iš kitatikio). O bėda ta, kad LT piliečiui Tunise, kaip ir daugumoje mūsų lankytų šalių, reikia vizų. Pirmame Tuniso uoste, kuriame sustojome, kurortiniame Jasmina Hammamet, marinos darbuotojai išdavė man su Rasa savaitines vizas, aišku, už money. Jau laukiant gero oro Tuniso žvejų uoste Kelibia šios vizos baigėsi. Kreipėmės į uosto pareigūnus, kad pratęstu vizas. Sako, pratesim ok‘ei, bet reikia mokėti. Ką darysi, esam gi iš labai turtingos šalies, Lietuvos, mokam. Egoi turintis Ispanijos pasą, mūsų trečias komandos narys iš tos pačios ES, jam vizos nereikia niekur, šalis sudarė su visu pasauliu bevizes sutartis, jam mokėti nereikia, ir jis šaiposi iš manęs su Rasa. Na gerai, jeigu moki pinigus ir gauni kažkokį kvitą ar moki į banko kažkokią sąskaitą: čia gi, Tunise, valdininkas šypsodamasis ima iš tavęs money ir jokių popierių ar sąskaitų. Nemokėsi, negausi vizos, pasienis sulaikys bus didžiulė bauda... Už ką moki – nežinai. Po to dar valdininkas prašo tavęs kompensuoti jo laiką, tai dar pinigų. Ir neduok die, parodysi piniginę su pinigais. Aš ištraukiau iš kišenės kokius 40 dinaru (2 dinarai beveik 1Eur), tai valdininkas tiesiog išplėšė 30 dinarų iš rankų kaip kompensaciją už jo vargą, kaip jų ir nesuplėšė...

Visą šią Tuniso piniginę košę užviršavo jų bankomatai. Tik atplaukę Jasmina Hammamet du kartus bandėm, kaip ir kiekvienoje šalyje, išsiimti jų grynųjų, bet abu kartus bankomatas kortelę atmetė. Kita dieną pavyko išsiimti money. Už savaitės tikrinu internete savo jachtos sąskaitą, pasirodo abu tuos kartus Tuniso bankas nusiėmė iš mano SEB sąskaitos pinigus, ir ne mažus. Vėlgi, kreipiausi į šį Tuniso banką, sako O.K. grąžinsim, bet tegu į mus kreipiasi SEB bankas, o ne aš, šio SEB banko klientas. Aišku, mūsų Lietuvos SEB bankui šis keliaujantis po pasauli klientas Andrius mažiausiai rūpi. Kuomet mano artimieji kreipėsi Lietuvoje dėl šios situacijos į SEB banką, tai atsakė, kad pats klientas, tai yra aš, turiu atvykti į Lietuvos SEB‘ą ir jie paaiškins situaciją. Tai dabar nežinau, ar palikus jachtą kokiame Prancūzijos uoste skristi į LT ir aiškintis su SEB‘u, ar aiškintis grįžus rudeniop. Bet ar nepasakys, kad jau per vėlu ir šaukštai po pietų... O gal nurašyti tuos prarastus money, kaip parama pasaulio skurstančiai bankininkystei, gal...

Kaip gera buvo Ramiojo vandenyno Palmerstouno saloje, kur nefunkcionavo pinigai, jų paprasčiausiai ten nėra...

Na užteks apie money, ne su jais ir ne dėl jų esame šiame kelyje.

Stovėdami Kelibia uoste vėl, kaip daugelyje kitų uostų, sutikom įdomių žmonių ir jachtų. Mūsų kaimynų švedų super jachta "GOSI" iš Kalmaro, dviejų malonių pensininkų Julia ir Lasse pora jau daugybė metų gyvena 50 ant 50 procentų gyvenimą. Pusę metų buriuoja Viduržiemio jūroje, kitą pusę metų, palikę jachtą kokiame nors Viduržiemio jūros uoste, gyvena savo mylimam Kalmare, Švedijoje. Kuomet, prie gero Tuniso vyno taurės vakare dalinomės įspūdžiais apie savo kelią pasaulyje, jiems net seilės tįso, bet baimė naujų šalių jų neleidžia palikti Viduržemio jūros. Labai jau jie stebėjosi mūsų jau truputi apsitrynusia „Ragaine II“, ir kaip mes plaukiam be dušo...

Vėlgi, sutikom vienišą prancūzą Rene, kuris tvarkėsi savo aprūdijusią 12 m. ilgio metalinę jachtą. Žmogus jau pavargo nuo rudžių, ir buvo pasiruošęs jachtą parduoti tik už 10 000 Eur.. Padėjau jam nuleisti ir pervaryti jachtą prie krantinės. Vėliau atvyko Rene sūnus į pagalbą ir jau su šypsena jie ruošė jachtą kelionei namo, į Marselio uostą.

Iš tikro, šios mūsų kelionės didžiausias turtas - tai sutikti įvairių šalių ir įvairiausių likimų buriuotojai... nuostabu
Geriausi linkejimai
Andrius
RagainėII
Viduržiemio jūra, link Sete
41 56N; 06 40E;
16 10 utc; 26 05 10;

Gegužės 17 d.
Tunisas (nuotraukos)

Gegužės 7 d.
Malta (nuotraukos)

Gegužės 7 d.
Kreta ir Sicilija

Sveiki
Tęsiasi Ragainės II pažintis su Viduržemio jūra (toliau MED) ir jos šalimis. Stovime dabar Maltoje, antroje pagal dydi šios šalies saloje - Gozo, kalnais apsuptame Mgarr uostelyje.

Buriavimas Viduržiemio jūroje, bent jau šiuo metų laiku, yra mums neįprastas, ypač po stabilių pasatinių vėjų vandenynuose arba stabilaus N krypties vėjo į "ragus" Raudonoje jūroje. Pirmiausia, norint MED buriuoti, reikia labai įdėmiai sekti orū prognozes, kitaip teks motoruoti arba štormuoti. Afrika, Atlantas, aukšto slėgio zonos siaurės rytuose daro čia nuostabius orų kokteilius, ir reikia būti pasiruošus juos išgerti. Na, pavyzdžiui, dabar mums reikia plaukti į Tunisą iš Maltos, viso labo apie 200 j.m. Atrodo juokai po perplauktų vandenynų, bet pasižiūrėjus orų prognozes, labai sunku rasti palankaus oro langą buriavimui šioje atkarpoje: arba nėra vėjų iš vis, arba trumpas, bet labai stiprus štorminis vėjas iš NW ar SE, ar dar iš kur nors. Vietiniai Maltos žvejai, net aludės barmenas puikiai žino besikeičiančius orus, ir tiesiog mus perspėja: iki sekmadienio orų buriavimui nebus. Ir iš tikro taip yra. Ką gi... susipažįstame tuomet su MED šalimis.

Pirmiausia sustojome Graikijos Kretos saloje, Agio Nikolaos uoste. Ideali švara, paslaugūs marinos darbuotojai, geras ir pigus vynas ir alus, Venecijos laikų įrengtas uostas, tvirtovė, nuostabus senamiestis ir... mums neįprastos, arba jau užmirštos, Europos kainos: už uostą 21 EU parai. OHO!!!!! Visi tik kalba apie Graikijos ekonominį bankrotą, bet mums po Sudano, Jemeno skurdo tai atrodo klestinčios gerovės šalis. Tiesiog reikia apsilankyti Sudano Suakin‘o uoste, pasivaikščioti po port Sudan miestą, pamatyti kokiuose lūšnose gyvenama, tuomet Europa atrodys kaip rojus...

Agio Nikolaos marinoje sutikau lenką p. Sigizmundą. Jis nusipirkęs prieš 10 metų Italijoje nenauja 46 pėdų jachtą, tiesiog joje dabar gyvena, kartais nuskrenda į Gdynią, aplankyti pažįstamų. Bet dažniau pas jį atskrenda lenkai, o jis juos plukdo po Kretos pakrantes. Geras gyvenimo būdas, bet reikia turėti lėšų ir... nenoro buti gimtinėje. Visuomet gera sutikti kaimynus, juolab buriuotojus. Ponas Sigizmundas patarė mums perplaukti į kitą Kretos uostą Rethimnon - ten stovėjimas uoste su visais patogumais "for free", tai yra nemokamas. Taip ir padarėm. Vienas naktinis buriavimas ir kitos dienos ryte jau įplaukėm į Rethimnon ir nepasigailėjom. Dar vienas Venecijos laikų uostas su įspūdingu senoviniu švyturiu ir fortu. Uostas tikrai nemokamas tai už sutaupytus eurus išsinuomavom trim dienom auto (kaina trim parom juokinga - tik 50 EU. Ką reiškia ne sezono metas, pabandykit už tiek išsinuomoti auto Lietuvoje!!!) ir skersai išilgai išvažinėjom ir susipažinom su Kreta.

Paskutiniu metu man vis sekasi sutikti išeivius iš Ukrainos. Rethimnon uoste sutikau p. Konstantiną arba Kostia, kuris su žmona jau 15 metų kaip gyvena ir dirba Kretoje. Praleidome kelis vakarus su Kostia kalbėdamiesi apie Ukrainos dabartinę padėti, ekonominę išeiviją (po suirutes iš Ukrainos išvyko virš 4 milijonų žmonių, ieškoti geresnio gyvenimo). Iš tikro, labai ir labai man keistai atrodė, kad net čia, Kretoje, Ukraina yra pasidalijusi į dvi dalis: išeiviai iš rytų Ukrainos nebendrauja su išeiviais iš vakarų Ukrainos: tiesiog yra atskiros dvi ukrainiečių, išeivių bendruomenės. Visas šventes švenčia atskirai.... Kostia yra išeivis iš rytų Ukrainos ir laukia gerų žinių iš naujojo Ukrainos prezidento, kuris kilimo iš rytų Ukrainos. Paklausiau Kostios, ar ruošiasi grįžti namo: vargiai, jei ir toliau bus tokia suirutė namie... panaši situacija atrodo yra ir LT...

Kad ir kaip jauku buvo stovėti Kretoje, bet ištaikę palankių vėjų langą išplaukėm iš Kretos į Siciliją, į Sirakūzų uostą (470 j.m). Ir kaip jau įprasta MED, teko vėl nemažai motoruoti. Naktimis buvo galima vandens paviršiuje skaičiuoti žvaigždes, vėjo totaliai 0. Ryte vėjas pradeda iš lėto dvelkti, vidurdienį jau tenka rifuoti, t.y. mažinti grotą ir genują keisti mažesniu stakseliu. Pavakary vėjas silpsta, o naktį vėl vėjo 0. Taip ir atplaukėm į Sirakūzų uostą Sicilijoje. Čia mus pasitiko kosminės marinos kainos (50 EU parai) ir įspūdingas senamiestis Ortega. Aišku, iš kart nuplaukėm į uosto akvatorijos pakraštį ir stojom inkaruotėje kartu su dar kėliom jachtom. Na, o į krantą, jau įprastu būdu, su valtele. Vėl stovime "for free". Sutikom inkaruotėje labai šaunią prancūzų jachta „First 36,7", kurios įgula trys pensijinio amžiaus draugai prancūzai, bretonai, plaukiantys kelių metų kelionėje aplink MED ir po Atlantą: na, tiesiog trys muškietininkai: Miselis, Patrickas ir San Lui. Galų gale, jie mane nuramino, kad RagainėII su savo grimzle gali drąsiai plaukti per MIDI kanalą iš MED į Biskajos įlanką. Bus dar viena įspūdinga kelionės atkarpa.

Iš Sirakūzų į Maltą išplaukėm kartu su prancūzų jachta. Deja, ji atplaukė į Maltą pirma ir laimėjo šias mažytes lenktynes - labai jau greita jų jachta. Na, o mūsų Ragainė II - metalinė ir sunki, nelengva varžytis su lengvom stikloplastinėm jachtom kuomet pučia silpni vėjai.

Dabar stovime Mgarr uostelyje, šalia stovi mūsų draugai prancūzai - susipažįstame su nuostabia Malta ir įdėmiai sekame orų prognozes: reikia rasti palankių vėjų langą šuoliui į Tunisą.
Kelione tęsiasi...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Gozo sala, Malta

Gegužės 4 d.
Kreta ir Sicilija (nuotraukos)

Balandžio 22 d.

Štormas Kretos salos link
Sveiki
dar viena jūra, šį kartą Viduržiemio jūra, bus įrašyta į „Ragainės II“ žurnalą. Ir man, ir Rasai su Egoi vėl reikia pradėti pratintis prie buriavimo jūromis. Prie vandenynų ir ten vyraujančių pasatinių vėjų jau buvome pripratę. Čia, gi, Viduržiemio jūroje, galioja jau kiti jų dėsniai, nors mes taip pasiilgstame stabilių pavėjinių pasatinių vėjų.

Išplaukus iš Suenco kanalo, silpno vėjo pagalba buriavome link Kretos salos. Buvome jau nuplaukę virs 200 mylių, panašiai buvo ir likę iki Kretos, kuomet prasidėjo „Viduržemio jūros ciklono pamoka mums“. Tai buvo klasikinis ciklonas, tiesiog kaip pamokoje.

Nuo pat ryto pradėjo kristi atmosferinis slėgis. Iš pradžių labai iš lėto, už kelių valandų barometro rodyklė pradėjo leistis žemyn tiesiog akyse. Keli maži paukščiukai, kurie dabar skrenda į šiaurę, pradėjo tūpti ant jachtos ir slėptis. Vėjas nurimo, tik liko chaotiškos bangos iš visų pusių. Ką gi, nėra vėjo, tad užsivedėm senuką VOLVO Penta ir plaukiam iš lėto ir ruošiamės ateinančiam stipriam vėjui. Nuo denio nuėmėm visas nereikalingas bures, geriau pritvirtinom bomus ir mūsų dinghy, išsitraukėm nenaudotą jau kokius 5 metus štorminį stakselį 7 m2, prisegėm jį prie vidinio stago, gerai aprišome ant giko grotą, na, ir žiūrim, kas čia bus. Rasa dar užklausė per raciją praplaukiančio didžiulio konteinervežio orų prognozės: jos nelinksmos, vakare pūs virš 30 mzg. siaurės vakarų vėjas mums į ragus. Na, ne taip jau daug Ragainei. Kažkaip net nepastebėjome, kuomet staigiai atšalo, dar žvilgtelėjau į barometrą, slėgis per 5 valandas nukrito 16 padalų gyvsidabrio stulpelio ir liko tik 752 mm. Nieko sau....

Na ir užpūtė - net variklis nesugebėjo pastatyti jachtos prieš vėją. Raketos greičiu nubėgau ant jachtos priekio, atrišau štorminį stakselį ir pasikėliau jį. Po to pritraukėm maksimaliai pavėjinį štorm stakselio sotą ir susukom rumpelį į vėją ir gerai jį užfiksavom (pririšom). Jachta pradėjo judėti į vėją dešiniu halsu 60 -70 laipsniu, ateinančios bangos bandydavo nustumti pavėjui, bet vairas vėl atstatydavo į vėją. Toks dreifavimas su vienu štorminiu stakseliu buvo jau mano išbandytas prieš 10 metų, kuomet su sūnum ir dukra bei jos draugais grįžinėjom iš Talino namo. Tuomet štormas mus užklupo netoli Povilostos. Na, o čia pirmasis vėjo frontas ir jo stiprumas siekė virs 60 mzg., vėjas plėšė bangų viršūnes ir virš jūros susiformavo migla: matomumo jokio. Gerai, kad turim radarą, tai bent jo ekrane matai situaciją aplinkui - ar nėra laivų. Šis pirmas vėjo frontas už kelių valandų sumažėjo iki 40 ar 45 mzg. ir viskas stabilizavosi. Jachta, dėka štorm stakselio ir susukto į vėją rumpelio stengiasi kuo daugiau plaukti į vėją, gi vėjas ir bangos ją atmeta atgal. Pasitikrinam GPS‘o parodymus. Žiūrim padėtį jūrlapyje ir matom, jog mes iš lėto dreifuojam atgal, 1,0 - 1,5 mzg. greičiu. Na bet užtat saugiai ir ganėtinai komfortiškai jaučiamės: elektros turim sočiai, vėjo generatorius gamina elektrą, galim rašyti laiškus, žiūrėti DVD per kompiuterį. Taip ir praleidom dvi paras dreifuodami, kolei šis ciklonas nuūžė rytų kryptimi. Viso nudreifavome atgal apie 40 jm. per nepilnas dvi paras. Tokia kaina saugaus dreifavimo per štormą, prieš vėją su štorminiu stakseliu.

Aišku, labai gerai, kuomet mes turėjom saugią ir didelę akvatoriją dreifavimui - virs 200 mylių iki kranto. Būtų buvę kur kas sudėtingiau, jeigu krantas būtų netoliese....

Audra baigėsi. Vėl pasikėlėme darbines bures ir nuburiavome į Kretos siaurinę pakrantę. Pasirinkome Adios Nikolaos miestelį ir į jo uostą įplaukėm. Viso nuo port Said (Egypt) nuplaukėm 450 j.m., ir tam prireikė net 6 parų. Išlipus į nuostabų, Venecijos laikų Adios Nikolaos uostą Kretoje visi gavom nedideli kultūrinį šoką: Kretoje tvarka, nėra šiukšlių, niekas nešūkauja, nesigirdi musulmonu maldų iš mečečių, nėra apiplyšusių ir išmaldą prašančių vaikų, žmonės ramus, šypsosi - vakarų civilizacija. Mes, gi, praktiškai virš pusę metų praleidome musulmoniškuose kraštuose. Dauguma iš jų (Sudanas, Jemenas, iš dalies Malaizija) yra ekstremaliai neturtingos šalys, ir jau mums atrodė, kad ir visas likęs pasaulis toks.

Dabar pratinamės grįžti į Vakarų civilizaciją ir susipažįstame su Kreta. Aišku, po ciklono pamokos, kur kas įdėmiau sekame orų prognozę. Po Kretos plauksime ar į Siciliją ar į Maltą - nuspręsim pakeliui. Po to, vėl Afrika, Tunisas. Bet apie tai sekančiuose užrašuose
Linkėjimai Visiems
Andrius
Rethimnon, Kreta
LATITUDE: 35-22.12N
LONGITUDE: 024-28.93E
RagainėII

Balandžio 16 d.
Suenco kanalas (nuotraukos)

Balandžio 15 d.
Raudonoji jūra (nuotraukos)

Balandžio 10 d.
Sveiki
jūroje kur kas geriau jautiesi, negu nuo kranto biurokratų žabanguose - geležinė, amžiais patikrinta tiesa.

Viso gero Red Sea, Viso gero Suenc kanalui, na, ir didžiausias VISO GERO Egipto pareigūnams, agentams ir locmanams. Siu Egipto „reketyru“ tai tikrai ilgai ilgai nenorėsiu ir matyti, ir nenorėsiu prisiminti.

Suenc yacht klubas, kuriame RagainėII praleido savaitę tvarkydamasi ir laukdama Rasos ir Egoi, yra municipalinis jachtklubas, bet visa tvarka ir pinigus jame tvarko visagaliai agentai. Tik atplaukusias jachtas jie pasitinka ir pasipila reikalavimai mokėti: uostas tiek, muitine tiek, agento mokestis tiek, kanalo praplaukimas tiek ir tiek, na padaro tokį šoką kapitonui. Ką darysi, atplaukei jau iki pat kanalo žiočių - pasirinkimo nėra, reikia mokėti. Įdomiausia - jokių sąskaitų, čekių ar oficialių kainininkų nėra. Yra tik agento žodžiai - mokėk. Visi ir moka. Kuomet man praėjo pirmasis šokas nuo mokėjimų, bandžiau gauti bent kažkokį popierių už mano sumokėtus pinigus: deja, nieko negavau. O agentas pakėlė akis į dangų „Jus manim netikit....“. Tiesa, ateina į jachtą pasieniečiai, kažkokie kanalo pareigūnai ir visi kaip susitarę rodo pirštais į agentą: jam mokėti, jis viską paaiškins.

Atėjo išplaukimo diena ir jau turim paimti nuo kranto su dinghy locmaną, bet mūsų visagalis agentas vėl nelaipina locmano į jachtą, nes pasirodo mes tris valandas per ilgai stovime marinos akvatorijoje (prisirišę prie dviejų bojų) ir už šias tris valandas reikia mokėti, kaip už visą parą. Neišlaikė mano nervai, kokiais tik mokėjau „gražiais“ angliškais žodžiais paaiškinau jam, kas tokie yra Egipto pareigūnai, bet sumokėti už tas tris valandas vis tiek turėjau - nei daug nei mažai 21 USD. Tuomet jau įlaipino mums į jachtą locmaną vardu Hasan ir pajudėjom įžymiuoju Suenc kanalu į šiaurę, link Viduržiemio jūros.

Plaukimas kanalu susideda iš dvieju dalių: iki Ismailia uosto - ten nakvynė, ir iš Ismailia uosto (jau su kitu locmanu) iki port Said, Viduržemio jūroje. Pats plaukimas kanalu tai nykus: kraštovaizdis ištisai smėlio dykumos, jokios žalumos ar kalnų, pasikelti bures draudžiama, tik motoruoti, kanalas iškastas tiesus, kaip strėle, jokių posūkių, tik prie Ismailia nedidelis ežeras. Labai mums keista buvo, kad nėra jokių šliuzų. Vanduo pusę metų lėtai teka iš Red Sea į Viduržemio jūrą, kitą pusę metų - atvirkščiai. Į Ismailia atplaukėm vakare temstant. Čia išlaipinome marinoje agentą, kuris vėl pradėjo reikalauti baksiso. Išskyrėm jam 10 USD, tai labai buvo nepatenkintas, kad tiek mažai, nors visą dieną pramiegojo jachtoje, bet šią sumą locmanams jau buvom sutarę per SSB radijo su visom jachtom). Gavęs tuos nelaimingus 10 USD, nei ačiū nei viso gero nepasakęs, locmanas išvyko atgal į Suencą.

Ismailia marinoje sutikau ukrainietį, prižiūrintį turtingo arabo motorinį laivą. Jis jau 5 metai kaip gyvena siame Ismailia uoste, arabo laive ir ji prižiūri, kartais paplukdo šeimininką. Na, susitiko du buvę „sovdepijos“, tai yra buvusios Tarybų Sąjungos piliečiai - ukrainietis Sasha ir lietuvis Andrius. Aišku vakarą praleidome prie buteliuko, kalbu netruko, vis tik rusiškai dar neužmiršau kalbėti. Na, o anksti ryte, su nemaloniai skaudančia galva, jau su kitu locmanu Ibrahimu pajudėjome link port Said, į Viduržemio jūrą. Ir vėl tiesus kaip strėlė kanalas, smėlio dykumos, praplaukiantys didžiuliai konteinervežiai, tankeriai, keltai, kiti laivai. Pavakaryje pasiekėm port Said, pro uosto vartus jau matėsi Viduržiemio jūra. Išlaipinom locmaną Ibrahimą ir susiradom nedidelę mariną ar prieplauką. Vis tik po plaukimo kanalu norėjosi pasitikrinti senuką Volvo-Penta, nueiti prieš jūrą į dušą ir ramiai išsimiegoti. Bet čia, gi, Egiptas, viskas ne taip paprasta. Iš karto prie Ragainės II prisistatė uostelio kažkokie pareigūnai ir vėl kalbos: norite sustoti vienai nakčiai, turite mokėti uostui, marinai, imigracijai ir dar velnias žino kam. Na, apie 150 USD už naktį. Čia jau mes nusprendėm staigiai - neriam lauk iš to Egipto į jūrą ir ten ramiai pasiilsėsime. Taip taip, jūroje kur kas geriau jautiesi negu kranto biurokratų žabanguose, tai yra geležinė tiesa, ir bet kuris pasaulio jūrininkas tą patvirtins...

Dabar jau antra diena kaip plaukiame Viduržemio jūra link Kretos salos. Vėjai pakolei nuosaikūs ir palankūs. Tiesa, prognozė žada už kelių dienų stiproką vėją į ragus. Teks vėl stormuoti, o taip nesinori po Red Sea audrų, bet čia jau nieko nepakeisi. Svarbu pačiam pasiruošti ir paruošti RagainęII ateinančiam stiprokam NW vėjui...

Geriausi linkėjimai visiems
Užuojauta visiems mano pažįstamiems lenkų buriuotojams, Gdansko Sail Servisui, visiems kelyje sutiktiems lenkams ir visai lenkų Tautai, tragiškai žuvus Jų Prezidentui ir visai lėktuvo įgulai...
Nuoširdi užuojauta
Andrius, Rasa ir Egoi
RagainėII
Viduržiemio jūra, link Kreta

Balandžio 1 d.
Suenc kanalo link
Sveiki
RagainėII jau saugiai stovi prisirišusi prie bojos port Suenc jachtklube, ties Suenco kanalo žiotim, šalia kanalu praplaukia didžiuliai laivai į ir iš Suenco kanalo (netgi mačiau praplaukianti povandeninį laivą). Mano draugai šilutiškiai išvyko namo, o aš laukiu dukros ir Egoi grįžtančių iš kelionės su tėvais po žemyninį Egiptą ir ruošiu jachtą sekančiam, Suenc kanalo ir Viduržemio jūros etapui...

Net pačiam dar nesitiki, kad už Ragainės II achterio (galo) liko visa Raudonoji jura (toliau RJ), vis dar norisi žvilgtelėti į prognozes ir pažiūrėti, gal jau silpsta siaurės vejas... taip jis mums įsikyrėjo paskutines savaites, kad vis neišnyksta iš minčių.

Iš Safaga žvejų uostelio inkaruotės tik išaušus (net neišgėrus kavos) pakelėm inkarą ir ramiu oru, be vėjo, su variklio pagalba pasukom link Hurgada: distancija trumpa, tik 32 j.m. Manėm iki pavakario tikrai pasieksim. Bet čia, gi, RJ, ramus motoravimas baigėsi už geros valandos ir vėl atsibudo šiaurys, tik šį kart, matyt, rimtai supykęs, kad mes taip drąsiai išplaukėm. Na ir užpūtę, tai užpūtė. Laimei, neturiu jachtoje stacionaraus vėjo greičio matuoklio, išskyrus savo patyrusi pirštą, ištrauktą iš burnos. Šis, gi, prietaisas tuoj pat parodė, kad reikia maksimaliai mažinti bures ir saugoti jachtą, nes siaurės vėjas nejuokauja. Atrodo, ne pirmi metai buriuoju, bet RJ atrodau kaip naujokas: bangos labai stačios ir kietos, vanduo pekliškai sūrus ir graužia akis. Na, dar pridėkime ir nesama smėlį. Matomumas kokios 2 mylios, ne daugiau, o laivu judėjimas intensyvus. Atvykę mano draugai šilutiškiai irgi nesitikėjo tokio nedraugiško priėmimo, bet ką padarysi, su šio regiono šeimininke RJ nepasiginčysi, tad teko kentėti. Į Hurgadą atplaukėm jau temstant, marinoje vėl sutikau savo draugus – šį kart švedų ir norvegų jachtas. Jie bandė irgi per šį vėją išplaukti iš Hurgados link Suenco kanalo, bet sugebėjo nuplaukti tik 10 mylių ir grįžo atgal į mariną. Vėjas sieke 50 mzg., gūsiuose ir daugiau, mes gi atrodėm jų akyse kaip didvyriai, nors ir buvom velniškai pavargę nuo to bangų ir druskos šokio.

Egipto RJ pakrantės miestai, tai ištisi viešbučių, kurortų, pliažų, kavinių ir restoranų kvartalai, kažkokios darnios architektūros ar senamiesčių iš vis nėra. Man tai ir Hurgada ir port Ghalib primine mūsų dabartinę, sudarkytą Palangą, kur viskas tarnauja turistui ir "money". Atrodo buvau teisus, kai artėjant link Egipto krantų dukrai pasakiau, jog Egipte net nesinori lipti iš jachtos, rusų turistų galima ir kitur pasižiūrėti... Gal žemininiam Egipte ir yra kažkas nacionalinio, bet RJ pakrantėje tikrai nieko egiptietiško nėra.

Vis tik už kelių dienų prognozės leido palikti Hurgadą ir patraukti toliau RJ į šiaurę, į Suenco įlanką. Ačiū Dievui, bent pora dienų prasilaikė silpni įvairių krypčių vėjai. Tai žongliruojant su įvairiausiom burių kombinacijom priartėjom prie Suenc kanalo žiočių, ir tik likus iki kanalo 50 j.m. vėl parodė savo charakterį šiaurys. Na bet mes jau stipriai pramokom RJ buriavimo ypatumų, tad iškart nėrėm į artimiausią įlanką Marsa Thelemet pasislėpti. N vėjas ir vėl siekė virš 30 mzg. už kelių valandų į įlanką įplaukė kroatų jachta su austru įgula. Jiems vejas sudraskė genują, liko tik nedidelis stakselis - RJ vis ką nors pasiima. Likusias 50 mylių įveikėm be vargo ir kovo paskutines dienos vakare, jau netgi tamsoje pasiekėm Suenc kanalo žiotis ir iš lėto, iš lėto, bandydami nieko neužkliudyti, įlindom į Suenc jachtklubo akvatoriją ir prisišvartavom prie bojos.

Niekam niekada nelinkėjau ir ateityje nelinkėsiu įplaukti naktį į nepažįstamus uostus ar marinas, bet pačiam tai labai dažnai tenka tai daryti ir manau po kiekvieno tokio įplaukimo pas mane atsiranda daugiau raukšlių ir žilų plaukų, bet kitą kartą ir vėl naktį tenka plaukti į nepažįstamus uostus... Kažkoks dėsningumas, tikrai nežinau kodėl...

Mano draugams šilutiškiams ši RJ atrakcija, nuplaukiant su Ragaine II virs 350 j.m. audringa jura prieš N vėją irgi manau liks ilgai atmintyje. O gautos buriavimo pamokos neprapuls veltui, gal kada ir jie sumąstys panašią kelionę RJ iš pietų į šiaurę.... Pasvajoti, gi, galima.
Linkėjimai visiems, sekanti karta info, manau, jau bus iš Viduržiemio jūros, vis arčiau namų...
Andrius
Ragainė II
Suenc yachtclub

Balandžio 1 d.
Sudanas (nuotraukos)

Kovo 25 d.
Nesvetinga Raudonoji jūra
Sveiki

Stovim inkaruotėje Raudonosios juros Safaga (Egiptas) miesto žvejų uostelyje. Aplink linguoja kelios dešimtys vietinių žvejų laivelių, vėl ir vėl ūžauja vantuose nenumaldomas šiaurys. Tyliai klausomės Stan Getz‘o saksofono ir plepame (ir ne tik plepame) su atvykusiais šilutiškiais apie paskutines Pamario naujienas.

Raudonoji jūra, toliau RJ, eilinį kartą parodė savo charakterį, t.y. stiprų priešinį siaurės vėją. Dar kartą teisi buvo DOT (Dvarčionių orų tarnyba), tai yra Naglio Šulijos teikiama mums orų prognozė, kuri pranešė mums, kad nuo Sacharos smėlynų į RJ slenka aukšto slėgio zona ir jos palydovas stiprus vėjas. Tai yra, mums priešinis vėjas arba, kaip mes sakom, „į ragus“. Jau tikrai nežinau, kiek mylių teko praplaukti RJ, kovojant su šias priešiniais siaurės vėjais.

RJ visose locijose įvardijama kaip viena iš kaprizingiausių jūrų. Ne veltui daugelis pasaulio buriuotojų, praplaukusiu šia jūra, nenori antrą kartą į ją sugrįžti. Ko gero „Ragainė II“ irgi nebus išimtis šioje taisyklėje: tokių trumpų, stačių ir sūrių bangų neteko man dar ragauti. Kuomet šiandien išmetėm inkarą Safagi miesto žvejų uostelyje, tai pirmiausia reikėjo nusivalyti druskas ir smėlį nuo saules baterijų ir nuo veido: visa jachta apnešta druskom ir smėliu, ir net sunku aprašyti šių druskų ir smėlio kiekį. Reikia tai pajusti ant savo kūno... Viso pasaulio buriuotojai keiksnoja RJ, mes nesame taip pat išimtis keikiant RJ: sutikti mūsų draugai austrai, vokiečiai, skandinavai ir vienišius amerikietis Brajanas su savo mylima jachta „Bingo“ ištisai nesustodami keikia RJ, bet ką padarysi, čia RJ. Tiesiog turi suvokti, kad kitaip čia ir negali būti: visuomet turi prisitaikyti prie esamų vėjų, jų kaitos ir jų stiprumo. Juokaudamas dažnai sau sakau: RJ buriavimo ypatumai, jų neužmirsiu ilgai. O tai patvirtina Port Ghalib įplaukos kanale išmesta ant koralų 40 pėdų ilgio jachta „Bavaria“, kaip priminimas įspėjimas - čia RJ... nenorėčiau būti jos vietoje

Etapas iš Sudano iki Egipto mums vėl prailgo. Likus 70 j.m. iki Egipto pirmojo uosto Port Ghalib, žadėtas palankus pietų krypčių vėjas nusibaigė ir užpūtė mūsų taip nemylimas šiaurys, tad ir vėl teko ieškoti kuo saugesnės prieglaudos nuo priešinio vėjo. Rasa, išnaršius visas locijas ir Red Sea navigacijos gidus, rado už 20 j.m. Egipto krante saugią įlanką Sharm Luli. Iš kart ten ir pasukom. Įplauka į šią Sharm Luli įlanką vėl gi ilgai atsiminsiu: Egoi užsilipęs kuo aukščiau į stiebą žiuri, ar nėra koralinių rifų, Rasa kompiuteryje ir GPS‘e seka mūsų pozicija ir vis man sako, į kurią pusę sukti. Aš, gi, vairuoju ir seku gyliamatį ir viiiiisai nenoriu užšokti ant rifų. Visa tai vyksta pučiant stipriam šoniniam kokių 25- 40 mzg. vėjui ir 2 ar 3 metrų aukščio bangom. O įplaukos kanalo saugus plotis gal 20 - ar 30 m. Ir tik įšokus į šią Sharm Luli bangos dingsta, lieka tik kaukiantis vėjas ir nešamas smėlis. O vėjas vis stiprėja. Tai išmetėm dar ir papildomą antrą Bruce inkarą - vis ramiau. Taip ir prastovėjom šioje smėlio nešamoje įlankoje 6 dienas, kol aprimo šiaurys. Mano buriavimo praktikoje, tai ilgiausias laiko tarpas laukiant palankaus vėjo - rekordas ir tiek. Laukti vėjo sumažėjimo teko net 6 paras. Praleidome tas paras tvarkydami, valydami jachtą ir ruošdamiesi tolesniam šuoliui į Red Sea, juolab kad atvyksta į Egiptą draugai iš mūsų Kintų buriavimo klubo padėti mums peršokti paskutines mylias iki Sueco kanalo žiočių. Mes žūt būt turime buti Egipto uoste port Ghalib vėliausiai iki 24 kovo ir sutikti draugus bei Egoi tėvus. Tas 70 mylių ir vėl teko atkovoti iš priešinio N vėjo. 23 kovo sėkmingai prisišvartavome super modernioje port Ghalib marinoje, o už kelių valandų jau ir sulaukėm šilutiškių „desanto“. Port Ghalib radom ir savo senus draugus: austrų katamaraną „Sleipner“ ir vokiečių s/y „Aquila“. Vėl nesibaigiančios kalbos apie RJ ir buriavimo ypatumus joje, apie piktą priešinį N vėją ir aštrias RJ bangas.

Dabar jau esame Safagi uoste inkaruotėje. Stiprus N vėjas, vėl laukiam jo mažėjimo ir planuojam sekantį šuolį iki Hurgada, o gal toliau į šiaurę link Suenco kanalo... kas žino.

Linkėjimai Jums visiems
Andrius ir Šilutės desantas: Saulius, Zigmas ir Jurgis.
Ragainė II
Safagi, Egipt, Red Sea

Kovo 14 d.
Iš Eritrėjos ir Sudano ir nuotraukos
Sveiki
toliau ir toliau į šiaurę, link namų buriuoja „Ragainė II“. Raudonoji jūra (toliau RJ) yra iš tikro labai kaprizinga jūra ir metereologai sunkiai čia nuspėja orus: įtaką Afrikos, Indijos vandenyno ir Sibiro aukšto slėgio zonos čia sukuria ypatingas, nepastovias buriavimo sąlygas. Dabar esame jau šiaurinėje RJ dalyje ir pagal visus gidus čia turėtų pūsti stiprus N vėjai. Tai yra mums priešiniai, bet jau savaitė, kai čia vyrauja pietų ar pietryčių vėjai, ir niekas negali pasakyti, kodėl taip yra. Mes gi džiaugiamės šia anomalija ir su pavėjiniu vėju, išskleidę priekines bures peteliškės stilium, lekiame link Egipto, port Ghalib, palike itin ekstremaliai skurdų ir šiukšliną Sudaną.

Truputi info apie RJ aplankyta Eritrėją ir Sudaną. Massawos uostas, Eritrėjoje, pasitiko mus karo su Etiopija palikimu: subombarduotu nuostabiu Massawos senamiesčiu, skurdu ir vienintelės, neklystančios liaudies demokratinio fronto partijos diktatūra (kaip čia neprisiminsi CCCP). Karas su sovietų remiama Etiopija truko 30 metų. Tai yra ilgiausiai trukęs karas Afrikoje. Mes irgi radome čia sovietų palikimo: CCCP numesti lėktuvai, sunkvežimiai, suniokoti tarybiniai T-34 tankai. Mus labai nustebino, kad Eritrėjoje visiems vyrams reikia tarnauti armijoje nuo 18 iki 30 metų, o kitais atvejais ir iki 45 metų. Praktiškai visą savo gyvenimą turi atiduodi armijai ir draudžiama užsiimti jokia kita ūkine veikla. Na, visa šalis - ištisa armija ir tuomet lengva ją valdyti. Tik vėliau atplaukę į Sudaną sužinojom, kad mes turim būti labai laimingi, jog pamatėm Eritrėją. Pasirodo, ši šalis totaliai uždara ir niekur tu negausi įvažiavimo vizos. Išimtis tik praplaukiančiom jachtom, kurios gali užsukti į Eritrėją ir nusipirkę kelionių leidimą (cruising permit) gali aplankyti sostinę Asmarą. Kaip ir visose paskutinėse mūsų lankytose šalyse, Eritrėjoje vėl teko mokėti didžiulius uosto, vizų ir kitus mokesčius (aš jau baigiu prie jų priprasti - nieko čia nepakeisi: nori pamatyti pasaulį, atiduok paskutinius triūsikus). Tuoj pat už mūsų į Massawą atplaukė mūsų jau pažįstamos jachtos: danų šeimyninė HR jachta "Chrian" ir amerikiečių katamaranas "Free Spirit" su keista komanda: savininkas ir cpt. Russelas ir buriuotoja Emi iš Pietų Afrikos. Visi kartu nusprendėm kėliom dienom autobusu aplankyti Eritrėjos sostinę Asmara (100 km) ir to tikrai nesigailėjom. Asmara yra 2500 m. virš jūros lygio ir, atrodo, tai yra Afrikoje aukščiausioje vietoje įsikūrusi sostinė. Kelionė su vietiniu busu, pilnu čiabuvių, buvo nuostabi: kvapą gniaužiantys serpantinai, beprotiškas greitis ir atsainus vairuotojas, garsi vietine muzika. Eritrėja yra buvusi Italijos kolonija ir Itališko palikimo čia yra daug. Aišku, labai gražios vietinės moterys, italai kaip reikiant čia įnešė savo genų. Dauguma Eritrėjos gyventojų krikščionys ir tai irgi labai keista, kai aplinkui vien musulmoniški kraštai. Nežinau ar krikščionybė čia kalta ar totali diktatūra, bet šioje skurdžioje šalyje beveik visiškai nerasi šiukšlių, šalis skurdi, bet svari. Ir tai irgi keista, kai aplinkui tokios šiukšlinos šalys, kaip Jemenas, Sudanas. Eritrėja dar nustebino nuostabia kava, kokybišku, pigiu alumi ir itališku maistu. Buvome jau užmiršę spagetti, picas, lazanes: čia buvo atgaiva. Nebrangu ir super kokybė. O kava tai fantastiška: kavos namai tai kofeino tvirtovė: tiesiog prie tavo akių sumala kavos pupeles ir vakumuoja (kaina kg – 7 $). Be abejo, keli kg. šios nuostabios kavos papilde Ragainės II maisto atsargas.

Kad ir kaip įdomu Eritrėjoje, bet papildę maisto ir vandens atsargas pakelėm bures į kitą RJ šalį Sudaną, į senovinį Suakin uostą (250 j.m.). Buriavimas šiame etape neprailgo - turėjom stiproką šoninį rytų vėją ir.....barakudų žvejybą: pagavom 7 barakudas. Dėkui Dievui, kad tarp barakudų pasitaikė viena ispaniška makrelė, labai skani žuvis. Gi barakudas visas atkabindavom ir lauk. Tik atplaukę į Suakin sužinojom iš prancūzo buriuotojo, kad RJ barakudos nėra nuodingos ir tai labai skani žuvis, ypač jei nedidele.

Suakin‘as mus pasitiko ištisai susmegusiu ir sugriuvusiu vergų uosto senamiesčiu, į kurį dabar plūsta turistai, ir ekstremaliai skurdžiu ir šiukšlinu dabartinių gyvenamuoju rajonu bei vietiniu agentu Muchamedu, kuris ir vėl „numelioravo“ mūsų biudžetą įvairiems mokesčiams. Į uosto inkaruotę už kelių valandų po mūsų atvykimo, vietinis agentas atbuksyravo nelaimės ištiktą amerikiečių 16 m. ilgio super jachtą "Integrity". Jiems pagrindiniame variklyje "Ford Lehman" dingo tepalas ir sustojo variklis. Deja, JAV yra paskelbusios Sudanui embargo ir uždrausta prekyba su šia salimi. Tad naujo variklio parsisiųsdinti iš JAV "Integrity" negali. Ir aš ir vietiniai mechanikai bandėm padėti amerikiečiams sutvarkyti variklį. Bet reikalingas kranas, reikia variklį iškelti, o atsarginių dalių vis tiek Sudane jam nerasi, tad Maikas ir Linda (Integrity komanda) laukia atplaukiančios galingos australų motorinės jachtos ir bandys buksyruoti šią 30 t. sveriančią jachtą į Egiptą. Kiek tas kainuos - neaišku, bet ne 10 ar 100 USD.

Mus gi pietryčių vėjas ir šis palankaus oro langas skubina kelti bures ir plaukti link Egipto. Liko iki port Ghalib (Egiptas) 290 j.m.

Linkėjimai visiems
Nors ir pavėluotai, bet sveikiname visus su Kovo 11, jau 20 metų, kaip LT neprigulna. Dėka Lietuvos neprigulnybės ir mes galime šią kelione aplink svietą mėgautis.
Sveikinam visus
Andrius
RagainėII
Suakin (Sudan) - port Ghalib (Egipt), Raudonoji jura

***

Kovo 3 d.

Raudonąja jūra Masavos uosto link
Sveiki
jau buriuojame Raudonojoje jūroje link Sueco kanalo. Dabar vakare sustojom tik prie negyvenamų Eritrėjos salų, pasislėpti nuo stipraus priešinio vėjo ir išmetę inkarą ramiai sau linguojame: tik stiebe ūžauja vėjas ir vėjo generatorius be perstojo gamina elektrą. Ramu ir saugu taip stovėti, bet labai gaila laiko, norisi kuo greičiau įplaukti į Eritrėjos Masavos uostą ir susipažinti dar su viena šalim. O liko iki Masavos tik 60 j.m., bet stiprus priešinis vėjas ir srovė neįsileidžia į Masavą. Raudonojoje jūroje taip stovinėti, atrodo, teks dažnai, ta pabrėžia ir buriavimo Red Sea gidai.

Palikome Adeną prieš trejetą dienų, praleidę jame 4 dienas. Taip ir nenuvykome į Jemeno sostinę, labai jau brangiai ši kelionė būtų mums kainavusi, be to, pasirodo, ir nesaugu - vis dar tebėra karo tarp siaurės ir pietų Jemeno atgarsiai.

Adenas man iš dalies priminė mūsų kaimynę Kaliningrado sritį prieš 20 m. Didžiulė netvarka, viskas apleista, matosi, jog kažkada Adenas klestėjo, vyko intensyvi tarptautinė prekyba, na, o dabar, nuosmukis... Mūsų vienas vietinis draugas jemenietis išsireikė taip: prie britų buvo tvarka ir žmonės žinojo penso vertę. Po to atėjo komunistai, tapome Jemeno soc. respublika, po to karas na ir turime ką turime, t.y. nieko neturime. Mane nustebino Adene keli dalykai: dalis vyresnės kartos vietinių visai neblogai kalba rusiškai (socializmo palikimas), didžioji dalis vyru be perstojo užsikišę už žando čiulpia žolę, vardu katu. Tai yra narkotinė žolė ir visi atrodo apduję. Na, o labiausiai nustebino musulmones prostitutės. Vidurdienį, bevaikščiojant Adeno siauromis senovinėmis gatvelėmis, prie manęs prieina visa juodai apsirengusi moteris. Tik akys atidengtos, ima mane už rankos ir kažką murmėdama tempia mane į tarpuvartę. Išsisukau, toliau paėjau, vėl kita musulmonė mojuoja ir kviečia į vidų. Taip pat visa juodai apsirengusi. Na įdomu, ar Koranas toleruoja musulmonių prostituciją??? Kad musulmonas vyras gali turėti daug žmonų, tą visi žino, bet atvirkščiai???

Visas jachtų konvojaus laivynas - 27 jachtos - stovėjo užsiinkaravusios tiesiog Adeno senamiesčio centre. Labai smagu vėl buvo matyti savo draugus, ir korėjietį Joon‘ą ir Timo ir Ted‘ą, ir dar daug daug kitų. Visi džiaugiasi, kad saugiai ir be nuotykių įveikėm piratų alėją. Labai visi buriuotojai gyrė Rasos balsą, nes labai ramus ir užtikrintas: ji visą kelią pastoviai darbavosi su VHF rankine radijo stotim. Aš, gi, vėl padėjau keliom jachtom tvarkyti gedimus - tokia jau mechaniko dalia, Egoi sutvarkė visus „Ragainės II“ popierinius ir tiekimo reikalus.

Toliau kurpiame planus, kaip įdomiau ir saugiau grįžti namo. Mano labai sena svajonė yra praplaukti Europos vidaus vandens keliais. Tuo susigundė ir Rasa su Egoi. Iš Viduržemio jūros yra keli vidaus vandens keliai: vienas veda iki pietų Baltijos, kitas į Biskajos įlanką, Bordo uostą. Šis yra trumpesnis, vardu MIDI, tik 300 j.m., labai atraktyvus. Tai vienas iš seniausių Europoje vandens kelių. Juo plaukdami sutaupytume apie 1000 j.m. plaukimo prieš veją Atlante.

Taigi planuoju plaukti tuo MIDI kanalu. Viena šveicarų jachta geranoriškai paskolino visą reikiamą navigacinę medžiagą. Tai dabar turiu malonų užsiėmimą analizuoti kanalo lociją ir susipažinti su šio kanalo plonybėm...
Geriausi linkėjimai visiems
Andrius
„Ragainė II“
Raudonoji jūra

15°07.42'N; 040°20.32'E;
02 kovo 2010, 17 12 utc

Vasario 26 d.
"Ragainė II" - Piratų alėja į Adeną (nuotraukos)

Vasario 23 d.
Sėkminga kelionė per Adeno įlanką
Sveiki

Taigi, tiek neramių naktų praleidau vis mąstydamas ir svarstydamas, kaip čia nepakliūti Somalio piratams į nagus artėjant prie Raudonosios jūros ir štai - beveik beveik laiminga pabaiga. RagainėII saugi stovi išmetusi inkarą Adeno uosto (Jemenas) akvatorijoje. Būryje su dar 26 jachtom konvojaus sudėtyje saugiai, bet neramiai įveikėme pavojingiausias 600 mylių nuo Salalah uosto (Omano) iki Adeno. Liko dar iki Raudonosios jūros žiočių, Bab El Mandeb sąsiaurio, tik 90 mylių, bet ši atkarpa itin akylai saugoma koalicijos pajėgų, tad nuotykiu neturėtų būti.

Na, apie viską paeiliui. Paskutinė didžioji atkarpa Maldyvai - Omano sultanatas, Salalah uostas (1300 j.m.) RagainėsII kelyje aplink svietą praėjo beveik tingiai, jei neskaitysime išdygusio iš niekur Sibiro anticiklono sustiprėjimo porai dienų. Visą likusį laiką buvo silpnas arba vidutinis šiaurės rytų vėjas, kuris saugiai ir atnešė RagainęII į Omaną. Ši šalis man vis asocijuodavosi su istorijos pamokom ir su Didžiąja Omanų imperija viduramžiais. Kažkiek tikėjausi išvysti tos istorinės šalies didybės liekanas: rūmus, galingas tvirtoves, o radau aukštos civilizacijos, labai kultūringą, paslaugią ir turtingą tautą, kuri visur deklaruoja įstatymų viršenybę, kaip omaniečiai sako "laws country" (įstatymų šalis), ir tai tikra tiesa. Mes pabandėm pigiai įsigyti dyzelinio kuro jachtai ir... Egoi vos nesiado į Omano cypę. Pasirodo užsieniečiai turi pirkti "international dizkurą", kuris yra du kart brangesnis. Labai sunkiai pavyko įtikinti Omano pareigūnus, kad mes to nežinojom. Nesutaupėm, deja... O jau visų popierių (vizos, uosto rinkliavos, karantinas ir t.t.) tvarkymas, pagal Omano įstatymus, taip numelioravo RagainėsII biudžetą, kad LT "sunkmetis" atrodo labai labai švelnus.

Omano kraštovaizdis daugiau primena menulio peizažus ir matyto nuostabaus filmo "Babelis" kalnuotus peizažus. Pagyvina tai begale kupranugarių, puikūs keliai ir pavieniai frankincense medžiai, iš kurių sakų daromi įvairūs kvepalai ir nuostabūs smilkalai (parsivežu namo). Įdomiausia, jog ši Omano sultanato dalis, aplink Salalah uostą, yra arabų šalyse labai populiarus lietaus kurortas. Čia vasaros metu, birželį, liepą ir rugpjūtį būna šilti ir švelniai lietingi orai. Tuomet visi kalnai sužaliuoja ir daugybė arabų su šeimom iš kaimyninių šalių atvyksta pasidžiaugti lietumi ir žaluma (galėtų ir į Lietuvą atvykti šio gero pasižiūrėti ir palikti dolerių). Na įsivaizduokit, kažkur Jemene, Egipte ar JAE išvis nebūna lietaus ir žmonėms lietus iš dangaus - tai didžiausias stebuklas.

Na, o į Salalah uostą vis rinkosi jachtos, besiruošiančios startuoti 18 vasario su konvojumi per Adeno įlanką. Susirinko į šį "MF convoy" (MF reiškia Middle February") 27 jachtos iš viso svieto (britai, australai, vokiečiai, danai, amerikiečiai, viena lietuvių jachta, viena austrų, viena šveicarų ir viena P.Korejos - tokia įvairiaspalvė publika). Visos jachtos gavo slapyvardžius ir krūvą nurodymų, kaip elgtis ir kaip gintis, jeigu bus piratų ataka. Ragainei II skirtas slapyvardis šiame konvojuje "skyhawk 5" (dangaus sakalas), na tiesiog aliuzija į mano pavardę. Taip 5 paras be perstojo per VFH nešiojamos žemo galingumo radijo (kad piratai neužfiksuotų) ir buvau kviečiamas.

Iš tikro aprašyti šį kelionės etapą labai sunku ir dar tikrai nesinori kai ko net prisiminti. Dabar tai atrodo, toks linksmas ir atraktyvus nuotykis, bet kai buvome Adeno įlankoje ir per 16 nelaimės kanalą vieną naktį girdėjome, kaip vienas sausakrūvis laivas kvietėsi į pagalbą koalicinių pajėgų malūnsparnį, nes jį apšaudo iš automatinių ginklų du greitaeigiai piratu kateriai, tai... nelabai linksma buvo. Ką tik prieš kelias dienas Bi Bi Si pranešė, kad šiame regione danų, rusų ir indų kariniai laivai sulaikė du piratų laivus, atrodė bus ramu, deja... Na gerai, kas gerai baigiasi, mums baigėsi ir vėl gerai, jau kelinta kartą šioje savo kelionėje vis kartoju - "debiutanto sėkmė". Matyt daug išminties ir tiesos šiame posakyje yra...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Adenas, Jemenas
P.S. dabar vėl atnaujiname jachtos pozicijų siuntimai į Yotreps ir kitur.
12°47.52'N; 044°58.81'E;

Vasario 16 d.
"Ragainė II" sustojo Omano miesto Salalah prieplaukoje. (nuotraukos)

Vasario 13 d.
Maldyvai (nuotraukos)

Vasario 9 d.
Rimtas vėjas Indijos vandenyne
Sveiki
Eina jau devinta para, kai mes plaukiame iš Maldyvų į Omaną, Salalah uostą (1300 j.m). Indijos vandenynas ir toliau mane stebina savo orais, šiukšlėm ir... žuvies trukumu.

Visos locijos, buriavimo gidai aprašo šį, šiaurės Indijos vandenyną, kaip labai švelnų ir teikiantį palaimą buriuotojams. Ir tik visų šių gidų gale nedidelėm raidėm pažymima, kad kartais čia būna vėjų ir bangų, o dažnokai iš vis nebūna vėjo. Na tiesiai į dešimtuką mums. Pirmas 6 ar 7 dienas tai buvo ne buriavimas, o "sanatorija". Švelnus 8-10 mzg. šiltas šiaurės rytų monsonas leido mums plaukti 5 - 5,5 mzg. greičiu ir jokių pastangų įgulai ir „Ragainei II“. Ši „sanatorija“ pasibaigė ir... vėjo neliko. Vėl, kelintą kartą šioje kelionėje, tris kartus nusispjoviau per kairį petį, palinkėjau savo senukui jachtos varikliui VOLVO-Penta sveikatos ir paleidau į darbą. Taip 46 val. ir motoravom. Aišku, baisiausiai pergyvenu, kad tik mūsų "senukas" nepavargtų ir nesugestų, o pats vis galvoju, kiek gi Omane kainuoja dyzelis: čia ne vėjas, už dyzelinį kurą reikia mokėti ir mokėti doleriais. Na, pažiūrėsim Salalah...

Vakar ryte, per eiline SSB radijo Indijos vandenyno jachtų sąšauką "IO (Indic Ocean) net" gavome info, kad artėjant prie Omano krantų mus pasitiks ne visai draugiškas stiprus vejas, vietomis pereinantis į štormą. Panašią info patvirtino ir mūsų pastoviai gaunama per SSB radijo ir Sailmail‘ą orų prognozė, taip vadinamas "GRIB failas". Vėlgi, kaip pagal laikrodį, vakare pradėjo pūsti, o sutemus išsipūtė kaip reikiant. „RagainėjeII“ prasidėjo šokis su burėmis: iš pradžių pirmas rifas grotui, didžioji genuja į kajutę, išskleidžiam mažesnę genują. Už gero pusvalandžio, jau imam grotui antrą rifą, vyniojam genują ir keliam mažąjį stakselį, bet vėjas ir toliau sistemingai stiprėja ir jau prieš vidurnaktį, imam grotui trečią rifą, nuimam mažąjį stakselį ir ant vidinio stago keliam baby stakselį. Čia jau Ragainės II burių ginkluotė, skirta vėjui iki 30-40 mzg. Taip naktis ir praėjo. Paryčiui vejas kažkiek stabilizavosi, nuleidom baby stakselį ir vėl ant pagrindinio stago išsikeliam mažių stakselį (14 m2). Taip ir plaukiam.
Jachtos greitis stabilus: 5 - 5,5 mzg., vėjo autopilotas "kabaljero" nepailstamas vairuoja, Rasa ir Egoi ilsisi po neramios nakties, o aš, va, dalinuosi su Jumis įspūdžiais. Ir jokia locija ar gidas negali dorai paaiškinti, iš kur staiga tokiam ramiam regione atsiranda toks vėjo sustiprėjimas. Paprasčiausiai pažymima, tai Sibiro anticiklono įtaka. Na man, kaip tikram postsovietui, viskas aišku: Rusijos, kaip ir jos orų ar anticiklonų "UMOM NEPONIAT" (liet. protu nesuvokti).

Netgi čia, Šiaurės Indijos vandenyne, turime šios šalies įtaką...
Liko iki Salal‘ah 200 j.m., už dviejų dienų turėtume jau klausytis islamo maldų...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Maldyvai -Salalah, Indijos vandenynas
Atsiprašome Jūsų, jachtos koordinačių nesiunčiam į jokius interneto puslapius ir Jums savo saugumo labui. Saugomės Somalio piratu "hakerių"

P.S.
Džiaugiuosi Kintų gyventojų sąmoningumu ir drąsa: vėl, jau kelintą kartą, vietos bendruomenė griežtai pasakė "NE naftos verslui pamaryje, Kintų miestelyje". Didžiuojuosi Kintais ir tikiu, kad naftininkai ras vieta gręžiniams ne pamaryje, o už Kintų, ar už mechaninių dirbtuvių, ar prie "beržyno".
Sveikas protas galu gale TURI nugalėti...

Vasario 2 d.
"Ragainė II" pasuko į Oman'o sultonatą
Sveiki

Kelionė tęsiasi (mėgiamas O.Benderio posakis)....

Jau jachtos achteryje (gale) liko šiaurės Maldyvai, toli toli priekyje, šiaurės vakaruose arabai ir Oman‘o sultonatas. Ir vėl nauja šalis, nauja kultūra, religija. Man kartais net galva pradeda suktis nuo šalių, papročių, kultūrų gausybės šioje kelionėje. Iš tikro, mūsų dviejų metų kelionė aplink pasaulį yra katastrofiškai trumpa. Mes apiplauksim pasaulį, bet tik žvilgtelėsim į jį. Gi, norint kažkiek daugiau pamatyti pasaulio, susipažinti su įvairiom kultūrom, papročiais, reikėtų bent jau 4 metų... Deja, tokio laiko ir finansų limito neturim, tikrai, deja, deja...

Apie Maldyvus galima rasti begalę info internete. Čia galima rasti tūkstančius foto ir aprašymų šių nuostabių salų, bet internete nerasite aprašytų kad ir tokių faktų:
atplaukėm į Maldyvų šiaurines salas pavakary. Radom prie Uligam salos apie 20 užsiinkaravusių jachtų, susiradom tarpelį tarp jų ir išmetėm inkarą šalia mūsų draugų švedų jachtos "Stressless". Kol tvarkėmės, per VHF radijo Uligam muitinė mums pranešė, kad už pusvalandžio atvyks patikrai su kateriu. Ir iš tikro, už kokių 20 min. atplaukė kateris ir jame kokie šeši įvairūs pareigūnai (kariškiai, muitininkas, sanitarijos gydytojas, pasieniečiai, dar kažkas). Puolėm su Rasa rišti krancus (fenderius), saugant Ragainės bortus, bet pareigūnų kateris išsitraukė savo didžiulius baltus krancus ir patys švelniai pririšo savo kateri prie Ragainės. Toliau - gražiau: visi pareigūnai tvarkingai nusiėmė savo batus ir su kojinėm užlipo ant Ragainės denio ir į kajutę. Čia jau aš ilgai stovėjau išsižiojęs: to dar savo buriavimo praktikoje nemačiau, kad taip pareigūnai gerbtų jachtą ir saugotų jos denį. Tiesa, Australijoje pareigūnai paklausė, ar galima su batais ant denio lipti ir tiek.

Atsimenu, pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais, savo pažįstamam, aukštas pareigas einančiam LT pasienio pareigūnui, bandžiau išaiškinti, jog pasieniečiai galėtų nusiimti batus lipdami ant jachtų denio. Tai šis pareigūnas ilgai žiūrėjo į mane, galvodamas ar aš iš jo nesišaipau, po to pasakė, kad to neleidžia statutas, pasieniečio garbė ir orumas... tada jau aš ilgai tylėjau: ką gi, čia LT...
Na, o Maldyvų pareigūnų garbė ir orumas nenukenčia, kuomet jie lipdami į jachtą patikrai ir nusiima batus, atvirkščiai, viso pasaulio buriuotojai, buriavimo gidai pažymi Maldyvų pareigūnų korektiškumą, tvarkingumą ir nepriekaištingą elgesį. Kažkodėl niekur neradau ir nerandu parašytų gerų žodžių apie Indonezijos, Šri Lankos ar Lenkijos pareigūnus ar...

Uligam sala, viena iš šiaurinių Maldyvų salų, 2 km ilgio ir apie 0,5 km pločio. Gyvena 480 gyventojų kaip ir kiekvienoje musulmoniškoje šalyje. Labai daug vaikų, saloje yra visa infrastruktūra: mokykla, administracija, greitoji pagalba ir, aišku, mečetės. Labai tik įdomu: yra mečetė vyrams ir atskira mečetė moterims. Nesu islamo žinovas, tai nežinau kodėl tokia atskirtis. Šios šiaurinės Maldyvų salos dar likusios daug maš nepaliestos didžiųjų turizmo srautų: Uligame tik dabar statomas didžiulis kurortinis miestelis, tuomet ir visas salos gyvenimas pasikeis, neliks jaukumo.

Vieną dieną su įvairių šalių buriuotojais išsinuomavome motorinį laivelį ir išvykome į dienos kruizą su pietumis po aplinkines mažas Maldyvų salas, kuriose dar nėra resortu (kurortų). Vienose salose gyvena keli šimtai gyventojų, kitos negyvenamos, rezervatai. O gamta tai faaaantastiska: gražiausi koralai, žydras vanduo, gausybė žuvų ir... ramybė.

Uligam saloje, kiekviena pavakare vietinis jaunimas žaidžia futbolą. Aišku, Egoi, kaip baskas ir Bilbao "Athletic" fanas šiai pagundai neatsilaikė. Prie jo prisijungiau ir aš (vaikystėje irgi žaidžiau), taip kad vakarais žaisdavom su vietiniais futbolą. Jie labai mumis stebėjosi, nes retai jachtų komandos atvyksta su jais pažaisti. Labai įdomiai žaidimas baigiasi: tik saule pradeda liesti horizontą, pasigirsta iš mečečių islamo maldos. Tuomet nesvarbu, kurioje vietoje aikštės yra kamuolys ir koks rezultatas, visi nustoja žaisti ir traukia į kaimą namo iki kito vakaro. Tiesiog islamas čia reguliuoja viską...

Atskirai noriu aprašyti unikaliai liūdną atvejį mūsų buriuotojų bendruomenėje. Kaip jau minėjau, atplaukę į Uligam, išmetėm inkarą netoli mūsų pažįstamų, švedų jachtos "Stressless". Po pareigūnų patikros Egoi su Rasa išdūmė į krantą. Aš, gi, aplankiau su valtele Ingmarą ir Gun iš "Stressless". Ingmaras pasiguodė, jog jis neplauks per Aden‘o įlanką su jachtų konvojumi, nes jam sunku vienam pastoviai kontroliuoti aplinką ir išlaikyti atstumus tarp jachtų: jo žmona serga ir serga Alzhaimerio liga. Reikalinga pastovi priežiūra. Aš sunkiai įsivaizduoju JŲ buriavimą, bet Ingmaras liūdnai pažymėjo: mes su Gun jau 50 metų - negaliu aš jos palikti ligoninėse, štai ir plaukiojame dviese po pasaulį neskubėdami. Iš Raudonosios juros "Stressless" pasuks į Graikiją, ten Ingmaras ir Gun paliks kuriam laikui savo jachtą, grįš į Švediją, pasiims savo mobilų namelį ir kartu atvažiuos į Graikiją prie jachtos. Taip ir gyvens prižiūrėdamas Gun arba jachtoje, arba mobiliam namelyje. Tokia štai liūdna istorija.
Na, o mus mūsų tvarkaraštis vėl varo pirmyn. Atsisveikinau su Ingmaru ir Gun, išsitraukėm iš koralų inkarą ir pakelėm bures į Oman‘o sultonatą, Salalah uostą (1300 j.m). Vėl vandenynas, vėl 03 30 utc laiku radijo sąšauka 8188khz, vėl buriavimas, vėl nauja šalis...
Iki kito karto
Linkėjimai
Andrius
RagainėII
Maldyvai - Oman

Sausio 26 d.
Maldyvų salų link

Sveiki
Jau toli jachtos gale liko prieštaringoji Šri Lanka, priekyje už 150 mylių jau Maldyvų šiaurinės salos, Uligam atolas. Galu gale šiaurės Indijos vandenyne įsigalėjo visų čia esančių jachtų taip trokštamas ir laukiamas šiaurės rytų monsonas, NE vėjas stabiliai pučia 15 -20 mzg. stiprumo. Plius dar palanki šio monsono suformuota virs 2 mzg. vandens vakarų krypties srovė, taip kad RagainėII dabar nuplaukia per parą net virš 150 j.m. - senai to nebuvo. Smagu lėkti beribiu Indijos vandenynu pavėjui, kuomet vairuoja mūsų "kabaljero" vėjo autopilotas, ir galima ramiai sau skanautis aromatinga Šri Lankos arbata. Tuomet ir supranti, kodėl tiek daug jachtų ir buriuotojų plaukia aplink pasaulį šiuo maršrutu, visur sustodami apsižvalgyti, džiaugdamiesi saule, šiltu oru, nuostabia Šri Lankos arbata, grožėdamiesi šiuo nuostabiu pasauliu...

Šri Lanka, arba labiau mums įprastas šios salos vardas Ceilonas, nustebino mane savo priešingybėm. Visų pirma, tai iš tikro biedna šalis, ir skurdo ausys kyšo visur: šalį nuskurdino pilietinis karas tarp valdžios ir tamilų tigrų, ši šalis buvo totaliai nuniokota 2004 m. kalėdinio cunamio (visa Šri Lankos pakrantė nusėta cunamio augu kapais). Prie visų šių nelaimių pridėkime dar vietinę korupciją ir biurokratija - štai Jums ir Šri Lankos ekonominis vaizdas. Šią šalį užmiršo ar išsigando šių nelaimių didieji turizmo srautai. Nuostabūs pliažai tušti, viešbučiai stovi tamsiais langais - nėra turistų, nėra ir pinigų. Gi, Šri Lankos gamta nuostabi, žmonės draugiski ir paslaugūs, ypač kalnuose, kur daugiausiai gyvena tamilai.

Tik įplaukus „Ragainei II“ į Šri Lankos Galle uosto akvatoriją, mus pasitiko karinis kateris su kulkosvaidžiais ir kalašnikovais. Pirmiausia privaloma kariškių apžiūra, ar mes neplukdome ginklų ar "tamilų tigrų". Uosto vartai (įplauka) irgi sustiprintai saugomi: iš dzotų kyšo kulkosvaidžių vamzdžiai, budi greitaeigiai kariškių kateriai: vaizdas neįprastas, bet tolumoje matome jachtų stiebus, vadinasi ne pirmi ir ne paskutiniai čia būsime. Kariškiai paslaugiai mus palydi iki tabaluojančio plaukiojančio plastmasinio pontono, o čia jau mūsų laukia laivus aptarnaujančios agentūros darbuotojai: jie tvarko visus popierius. Aišku, iškart perspėja, mes turim sumokėti agentūrai 200 USA dolerių, jokių nuolaidų ar paaiškinimo, kam tie pinigai skiriami. Kito pasirinkimo nėra: jei norim via sustoti ir apsilankyti bent keliom dienom Šri Lankoje - mokėk 200 USA, ir neaišku, už ką, bet mokyk... tai ir sumokėjom, ir aplankėm dalelę nuostabios Šri Lankos.

Šri Lanką vakarų pasauliui pirmas atrado portugalų keliauninkas Vasko de Gama. Kelis šimtmečius portugalai ir valdė šią šalį. Jų pėdsakų Galle uostamiestyje pilna. Po portugalų atėjo (atplaukė) olandai, jie valdė 18 amžiuje. Na, o po olandų, kaip ir visose Indijos vandenyno šalyse, įsigalėjo britai. Savo laiku, tai yra XIX a. gale ir XX a. pradžioje Indijos vandenynas netgi vadinosi vidiniu Anglijos ežeru: aplinkui buvo vien britų valdomos kolonijos. Aišku, kur kas anksčiau prie portugalus į šią salą pirmiausia atsikelė sinhai ir budizmo religija iš didžiosios Indijos. Visos vėlyvesnės vakariečių pastangos pakeisti čiabuvių tikėjimą į krikščionybę, nuėjo perniek. Mes ir dabar matėme eilę katalikų bažnyčių, bet jos pustuštės arba apleistos: neliko britų - neliko ir krikščionybės.

Su keliaujančiais po Šri Lanką "back pocker" būdu Egoi draugais, išsinuomavom keliom dienom auto su vairuotoju ir turėjome kelionę į kalnus, į arbatos plantacijas ir arbatos fabrikus. Plynaukštėse ir kalnuose, kur yra didžiausios arbatos plantacijos, daugiausiai gyvena tamilai: ten tvarkingiau ir švariau, negu pakrantėje, kur dauguma sudaro sinhai. Aišku, ir ne taip karšta, kaip apačioje.

Paliko įspūdį arbatos plantacijos ir arbatos fabrikai: ideali britiška tvarka - arbatos plantacijų keliukai asfaltuoti, kiekvienas arbatos krūmų laukas sužymėtas, arbatos lapai skinami TIK rankomis, jokios mechanizacijos, lapai skinami auštant, vidurdienį ir saulei leidžiantis. Jokio chaoso ir šiukšlių. Dirba daugiausiai tamilės moterys. Patys fabrikai dar XX amžiaus pradžios britų statyti labai tvarkingai ir dabar veikiantys, aplink fabrikus pastatytos čiabuvių gyvenvietes ir... būtinai pastatyta bažnyčia. Vieno fabriko administracijos paprašėm leidimo apžiūrėti fabriką: maloniai sutiko, parode ir paaiškino visą arbatos gamybos technologiją. O taip pat netgi surengė mums nedidelę įvairių rūšių juodos arbatos degustaciją. Na, pati stipriausia arbata, tai kaip kalinių mėgstamas čefyras, tiek stipri, bet aromatinga. Aišku, čia kalnuose, prisipirkau kalną arbatos, juolab jos kaina čia, gamybos vietoje, tik... apie 12 Lt už 1 kg.

Iš kalnų su auto grįžau į Galle, į jachtą. Duktė su Egoi ir draugais dar tris dienas keliavo su traukiniais ir autobusais po Šri Lankos kalnus ir gamtos rezervatus. Gamta tikrai įvairiapusiška ir nuostabi. Jie pridarė krūvą nuostabių foto.

Aš, gi, kaip visada, ruošiau jachtą būsimam etapui: lipau į stiebą tikrinau vantus, stagus, falus, blokus, variklio revizija, tepalų keitimas, elektros ūkis, korozija ir t.t. Na, nesibaigiantys, nesibaigiantys rūpesčiai ir nerimas dėl ateinančio etapo...

Priekyje nauja šalis, naujos mums Maldyvų salos ir nauji įspūdžiai...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Šri Lanka - Maldyvai, šiaurės Indijos vandenynas

P.S.
Labai visų atsiprašau, bet nuo Maldyvų iki Raudonosios jūros į jokius tinklapius neteiksime RagainėsII pozicijos (latitudės ir longitudės): piratai irgi tikrina šią informaciją. Tai ir tai mūsų saugumo labui...

Sausio 20 d.
Šri Lanka ir nepakartojami įspūdžiai (nuotraukos)

Sausio 10 d.
Šiaurės Indijos vandenynas

Sveiki
Atėjo ir praėjo šventės, sveikinimai, palinkėjimai, o mūsų kelionė tesiasi toliau. Labai nenoromis ir sunkiai, bet teko palikti svetingąjį Tailandą ir kursu 265 pakelti bures plaukimui į Šri Lanką, 1200 j.m.

Tailande Phuket‘o salyne praleidome mėnesį laiko, bet norint pamatyti ir suprasti giluminį Tailandą, jo žmones reikia kur kas daugiau laiko.

Kas mane labiausiai Tailande nustebino: labai draugiški ir paslaugūs žmonės, gražios moterys, begale smulkaus verslo ir prekybos (PVM tik 10%), nesimato skurdžių ir išmaldos prašančių ir, aišku, visi dirba, kruta, prekiauja, nemačiau ne vieno vietinio girto ar apdujusio, išskyrus turistus. Labai daug Phuket‘e yra rusų turistų (o kur jų nėra, pasakysite). Čia Phukete net yra nedidelės rusų atskiros gyvenvietes, netgi su mokyklom. Dauguma rusų iš Sibiro ir Tolimųjų rytų. Kuomet vieno "vietinio" ruso iš Vladivostoko paklausiau, kodėl Tailandas, o ne Malaizija, Indonezija ar arabų šalys, atsakymas mane nustebino: religija. Tailande budizmas yra oficiali religija, o minėtose šalyse islamas ir nauji rusai šio tikėjimo prisibijo: buvo keršto atvejų už Afganistaną ir Šečeniją... Čia, gi, Tailande rusai po cunamio, prisipirko pigiai žemės sklypų ir dabar statosi ištisas savo gyvenvietes. Taip politika paliečia netgi toki nekalta verslą kaip turizmas...

2004 m garsusis cunamis buvo visiškai sugriovęs Phuket‘o pakrančių gyvenvietes ir kurortus: dabar viskas atstatyta ir cunamį mena tik atmintinės lentos ir perspėjantys skelbimai, ką daryti, jeigu tai pasikartotų.

Aišku, Tailandas yra ir buriuotojų rojus. Praktiškai buriuoti šiame regione galima ištisus metus: šiaurės rytų monsoną keičia pietvakariu monsonas, truputį daugiau lietaus, bet jokių uraganų ar štormų nėra. Puikūs ir paslaugūs jachtų uostai, visapusiškas jachtų servizas ir, aišku, jachtų aptarnavimo kainos nepalyginamai žemesnės negu Europoje. Maistas, kuras, alkoholis irgi žymiai pigiau negu senutėje Europoje. Dukra juokauja: kaip vėl reikės priprasti prie Europos kainų, o ypač prie LT akinu karuseles... bus sunku.

Vakarinėje Phuket‘o pakrantėje, Nai Harn įlankoje prieš Naujus metus susirinko virs 70 jachtų (jų tarpe ir „RagainėII“), dauguma iš jų startavo tuoj po Naujų į Indijos vandenyną, Raudonosios jūros link: vienos tiesiai į Oman‘o sultonatą, kitos į Indiją, Cochin uostą, kitos į Maldyvus, dar kitos į Šri Lanką. Mes irgi pasirinkome Šri Lanką, nors norisi aplankyti ir Indiją, bet brangios vizos ir jų reikia ilgai laukti. Be to, tai didžiulė šalis, ką tu pamatysi per savaitę. Šri Lankoje popierių forminimas irgi nudžiovins ir taip mūsų liekną RagainėsII biudžetą - 200 baksų, bet per savaitę galima kažkiek pamatyti ir suprasti šią salą, joje tik... 20 milijonų gyventojų. Nepalyginsi su Indijos milijardu... be to, baigėsi jachtoje nuostabioji (p. Helmuto dovanota) turkiška arbata, gal rasime geros arbatos Šri Lankoje...

Na, o šiaurinis Indijos vandenynas, kuriuo mes jau 6 dienos kaip plaukiame, irgi mus stebina: daugybė vandenyje šiukšlių, plastmasių, visokių plaukiojančių daiktų (Baltija, lyginant su šia akvatorija, yra idealiai svari) ir... visišku vėjo nebuvimu. Taip žadėtas ir visų jachtų laukiamas stabilus šiaurės rytų vėjas vis nepasirodo, tad tenka motoruoti ir motoruoti. Du kart paroje visos jachtos, esančios Š.Indijos vandenyne, SSB radijo sąšaukose skundžiasi viena kitai vėjo nebuvimu, kai kam ir kuras baiginėjasi, bet... prieš štilių nepapūsi, reikia sulaukti vėjo. Mūsų, gi, senukas variklis VOLVO Penta labai iš lėto, taupiai, bet pupsi ir pupsi, vis tris kart nusispjaunu per kairį petį, kad tik jis nesugestu...
Motoruojam...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
S.Indijos vandenynas
07°04.00'N; 088°33
11 40utc; 10 sausio 2010

2010 m. sausio 2 d.
Naujųjų metų sutikimas
Tailande (nuotraukos)